Gyva-negyva su Žilvinu
Daina Dubauskaitė 2006-08-11 00:00
Labai netikėtai viskas nutiko, bet po vieno tokio radikalaus pranešimo spaudai, liepiančio sunaikinti mano geriausią draugą ir užrašų knygutę – telefoną, negalėjau nesusėst su „Retroactive DJs“ atstovu muzikinės filosofijos klausimais Žilvinu Noruišiu ir nepasiaiškint, kas yra gyva, brangi, vertinga ir apskritai muzika. Aštrus ir iš tam tikro kampo žiūrint labai novatoriškas požiūris šiais minimaliai purvinos elektronikos vėjų košiamais laikais.
Kaip vertini tokius elektronikos pionierius, kaip Jean Michelle Jarre, „Kraftwerk“ ar, galų gale, „Underworld“?
Visus pionierius vertinu tik teigiamai, kadangi manęs i juos nepriėmė, nes turėjau šaibą iš drausmės. Tiesa, Jarrą gal pavadinčiau komjaunuoliu, kadangi jis ėjo seniai numintais keliais, ir didžiausią įspūdį darė savo navarotnomis jonikomis, nei muzika.
Dar be to manau, kad nemažai šiuolaikinės elektroninės muzikos projektų remiasi būtent Jarro patirtimi rengiant pompastiškus renginius visokiose piramidėse, kinų sienose, garbingose valdovų (kuriuos užmigdė kapai) pilyse ir t.t.
„Kraftwerk“ turėjau vieną kasetę su dviem albumais, bet didelio įspūdžio man jie niekada nedarė, o kas link „Underworld“, tai esu įsitikinęs, nė vienam mūsų kartos žmogui jų nepavyko išvengti. Kažkada dirbau vienoj kontoroj, kurioje buvo radijas ir dvi kasetės. Viena – „Underworld“, kita – „Malčik Maloj“. Taip ir sukdavom per dienas. Aš kelis kartus bandžiau įpiršti tuo metu mano geriausią pasaulio grupę „Galliano“, bet nieks manes neklausė.
Šiaip tai yra tik garsiausi vardai, o elektroninę muziką buvo kam kurt ir be „Krafwerk“. Jos labai daug yra visokiose library plokštelėse, jei pasidomėtumėte „De Wolfe“, „Phase 4“, „Kpm“ leiblų produkcija, rastumėte nemažai pažįstamų sąskambių, ir beveik 100% elektroninių.
Kur yra riba tarp pigumo ir brangumo muzikoj?
Riba yra mūsyse. Kaip taisyklė, pigius daiktus mėgsta didesnis skaičius žmonių, todėl pigios muzikos daugiau ir ji, kaip ir visi pigūs dalykai, labiau pastebima, girdima, grojama. Pigiausias universalus muzikos instrumentas dabar - midi klaviatūra, todėl natūralu, kad ~95% elektroninės muzikos sudaro šūdas, o tai yra kur kas didesnis procentas, nei prieš bet kada.
Be to, dabar norint daryti elektroninę muziką, nereikia išmanyti solfedžio, pažinoti natų, praktikuotis, nereikia net kurti, viską už tave gali padaryti softas, tau tik reik išsirinkti semplus iš bibliotekų, pasirinkt sintezus, ir varai kaip išprotėjęs profesorius, paskui tik sukvantuoji, ir jau atseit gabalas. Jei tie, kuriems varai, nelabai raukia muzikoje, tai net ir patinka. Mane veža visų tų tractorių, reasonų ir pan. reklamos, kurios pagrindinė esmė - become a star with just a few clicks of a mouse!!! Va tai ir yra pigu.
Tiesą sakant, tą temą apie pigią elektroninę muzika užvedė viešųjų ryšių specialistai, kurie rašė šį pranešimą spaudai. Aš kadangi ne specialistas, tai ir nesiginčijau.
Kokia neelektroninė muzika yra bloga?
Yra labai daug blogos neelektroninės muzikos. Į galvą iškart ateina keletas vietinių bliuzmenų, kurie per 15 egzistavimo metų toliau čeburekinio bliūūūzo nepažengė. Nesakau, kad jiems reikia pulti į kolaboracijas su tranz-schranz prodiuseriais, bet bent jau nuoširdumas tai tikrai nepakenktų.
Dar yra daug blogos roko muzikos mūsų pasaulyje. Tiesa, apie lietuvišką sceną nieko nežinau, nes į roko koncertus nevaikštau, o įrašų negirdžiu, kadangi jų niekas man neduoda ir taksistai neklauso. Bet manau, geriausiai lietuviško roko padėtį atspindi Riaubiškytės ar Starošaitės „Venus“ koveris "Man gera, kai skamba gitaros".
Na, taip pat Lietuvoje yra begalės džiazmenų, kuriuos savo nelaimei Lietuva išaugino, o dabar negali išmaitinti, ir tenka jiems groti UAB "Statybuva" penkmečio jubiliejuje su paveržta peteliške pagurklyje. Taip ir numiršta jie, iš nevilties.
Ką manai apie elektroninės muzikos live pasirodymus? Kiek juose gyvumo?
Buvau čia kartą ŠMC vienam festivalyje, jau pamiršau kaip vadinasi, bet didelis ten elektroninės muzikos renginys buvo. Mačiau tuos atlikėjus, ir jie tokie statiški, palinkę prie savo laptopų, spaudo kažką, reguliuoja, dar kokį divaisą retkarčiais patampo. Taigi gyvumo jokio, nors tai, ką girdėjau, buvo malonu ir nauja. Be to, ne visiems to gyvumo ir reikia, nes jei žmogus guli išsidrėbęs salės pakampėje su plastikiniu indeliu alaus ar plaikstosi viduryje užsimetęs kokios substancijos, tai tuo momentu jam nusispjaut, gyvas ten atlikėjas, ar miręs.
Dar galima būtų pridurti, kad gyva muzika yra ta, kuri kuriama čia ir dabar, ir nesvarbu, kokiu instrumentu. Nors apibendrinimai šiaip yra gaidys. Jei jau atsirado poreikis muziką skirstyti į gyvą-negyvą, matyt, kažkas tame yra. Kol nebuvo didžėjų, tai Lietuvoje vyko Koncertai, o dabar vyksta Laivai. Chernia kažkokia.
Ar funk bei soul žavesys nemiršta grojant tai iš įrašų?
Ne, nemiršta. Tiesą sakant, to žavesio kitame pavidale nelabai ir išgirsi, kadangi nemažai tų atlikėjų mirė nuo heroino ir alkoholio, kiti vos suduria galą su galu senelių prieglaudose ar papsi cigarą Floridoj, šiaip taip išsimušę autorines teises į savo kurtą muziką. Jei dar atkreiptume dėmesį į tą faktą, kad skaitmenizuojant įrašus, tikroji analoginio masterio kreivė yra gerokai apkarpoma, tai galima drąsiai teigti, jog daugiausia žavesio ir autentikos yra būtent originaliose ir gerai išlaikytose plokštelėse, 7'' ar 12'' pavidale.
Prieš penkiolika metų, prasidėjus funk revival, keli išlikėliai pradėjo koncertuoti, tarkim, Lee Fields, kuris dabar yra kur kas populiaresnis, nei buvo prieš 30 metų, štampuoja hitus su Martinu Solveigu, senelis Džeimsas randa sveikatos net iki Rygos nuvažiuoti, nors pirmasis jo hitas pasirodė daugiau nei prieš 50 metų.
Yra ir naujų kolektyvų, einančiu tuo autentišku funk keliu - suomiukai turi „Timmion“ leiblą ir keletą projektų, ir yra jau gerokai iškišę nosis į platesnius vandenis, Vokietijoj tarpsta legendiniai „Poets of Rhythm“, bene 15 metų besileidžiantys įvairiausiais pavadinimais, tipo, „Castor Polux and the Soul Department“, „Whitefield Brothers“ ir t.t. Tačiau to žavesio, kurį galėjai patirti besiklausydamas Barbaros Lynn kokiame Detroito nigerių klube 1971-ųjų spalį, niekas nebeatkurs, ir belieka tik klausytis įrašų.
Kokia muzika mases valdys po dešimties metų?
Po dešimties metų muziką masėms kurs vadybininkai “Exeliu”, natų ten bus nedaug, ir reikšmingo vaidmens jos nevaidins. Arba staiga kas nors įteigs, kad maistas labiausiai veža su armonika, ir vėl suksimės gegužinėse ratu su raudonskruostėmis kaimietėmis, nes tai bus madinga. Gi kas anksčiau galėjo pagalvoti, kad užėjęs į prišnerkštą valgyklą užkirst veršienos troškinio, išgirsi “Deep Dish” naujausią albumą, ir gerokai garsiau, nei norėtum.
Geriausias praėjusio šimtmečio įrašas
Oi, vajėzau, čia negaliu atsakyti, lengviau būtų kokį šimtą išrinkti. Šiaip iš to, ką pastaruoju metu įsigijau, tai didžiausią įspūdį paliko “El Michels Affair” 2005 metų “Sounding Out the City” jei kalbėt apie albumą. (Ei, ei, čia jau šis amžius – D.D.) O jei apie dainą, tai jau antras mėnuo vežuos nuo “Dee Dee Sharp - I Really Love You”, 1961 metų Cameo 7''. Prieš dešimt metų maniau, kad geriausias ever albumas yra “Check Your Head”, prieš trylika – “New Fast Automatic Daffodils – Pigeonhole”, prieš penkiolika – “Joshua Tree”... Be to, tikiu, kad yra labai daug gerų įrašų, kurių dar neklausiau. Nepyk, neatsakiau į klausimą.
Kokiu muzikos instrumentu būtum?
Norėčiau būti tokiu muzikos instrumentu, kuriuo groja išskirtinai moterys ir pageidautina kuo arčiau putlios krūtinės. Gal kokia birbyne ar panašiai.
Tai viskas, ar dar turėsi ko paklaust?
Ne, aš išvirtau iš klumpių.
-----
Žilvinas man priminė ir paaiškino labai daug, o aš savo ruožtu rodau pirštu dar kartą - šeštadienį Vilniuje, pirmadienį Klaipėdoje gali sukarpyti savo kreditinę kortelę. Gal vardan sentimentų, gal vardan atsivertimo.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS