„Klausau“ niekur nedingo – tiesiog pastaruoju metu daugiau dėmesio skiriu ne ką tik lentynas pasiekusiems albumams ar singlams, bet kažkam, kas iššoka iš smegenų rievių ar pirmąkart suskamba vartant knygas apie šokių muzikos istoriją. Bet naujo irgi yra. Ir iškart šokančio į metų geriausiųjų sąrašą.
ALBUMAS: Donato Dozzy & Neel – Voices From The Lake
Vasarį išleistą darbą atradau tik po to, kai kovo pradžioje Donato Dozzy netyčia aplankėme Romoje. Naktis „Goa Club“ buvo beprotiškai subtili ir lengvai, bet intensyviai judino; šokdama pagal Donato ir „Minilogue“ mąsčiau, kad „Sūpynių“ didžiosios scenos šis seniai mūsuose laukiamas italas gal ant ausų ir nepastatytų. Bet juk bus dar trys scenos, jei tik ponas nuleistų savo kartelę. Žodžiu! Grįžus namo laukė puiki staigmena, neblaškanti dirbant, ilsinanti po iškrovų, masažuojanti pėdas ir drėkinanti išsausėjusias akis. Albumas be priekaištų, o dar ir sumiksuotas taip, kad nepastebi, kad kartojasi vėl ir vėl. Įklijuoju tik kokį ketvirtadalį.
ISTORIJA
Fela Kuti buvo vedęs daugelį savo orkestrui apimti prilygstančiuos grupės moterų, bet šiandien tėvo pėdom seka ir iš dalies dėl jo afrobeat revival‘o kalti yra tik du jo sūnųs – Femi ir Seun. Abu savotiški, Seun gal labiau primena tėvą savo žaltiškais judesiais ir nenutrūkstamu groovo srautu. Bet Fela yra Fela. Keliolika ar keliasdešimt minučių – nepabosta nei ausiai, nei akiai. Ne be įtakų (juk mokėsi Anglijoje ir t.t.), bet beprotiškai gyva ir žalia, visa tai tikrai daugiau nei muzika. Ir jos yra tikrai labai daug, nes Fela pasižymėjo produktyvumu.
Ta proga ir mūsiškio Synthsoulsizer rinktinė iš atostogų Afrikoje. Dykumos smėlio pilna.
Radio Afrisa by Synthsoulsizer
Kuo retesnis, tuo vertingesnis – tokiu principu iš esmės vadovavosi Northern Soul judėjimas, kurio atstovai sugebėdavo išleisti paskutinius šilingus kelionėms į JAV vien tam, kad į Angliją parsivežtų apdulkėjusių (ta prasme, išleistų gal dešimt metų iki to) vinilų. Taip „atsirado“ ir „Tainted Love“, ir ne vienas kitas vėliau sėkmingai sempluotas ir koverintas kūrinys. Britai valgydavo amfetamino tabletes ir į barus gužėdavo šimtais tiek šeštadienio vakarais, tiek sekmadienio rytais. Ir šokdavo, net jei tempas tam būdavo per lėtas. Žodžiu, dig on, tikrai yra kuo pasidžiaugti, kad ir „YouTube“. Beje, aš į šią istorijos atkarpą kiek labiau pramokau labai geros Dave Haslam knygos „Adventures on the Wheels of Steel: The Rise of the Superstar DJs“ dėka.
AKIMS
Manau, Morrisonui šis naujas žvilgsnis į Los Andželą, ausinėse skambant „L.A. Woman“, tikrai patiktų. Taip, dabar viskas kitaip, nei 7-ajam dešimtmečiui baigiantis, bet „The Doors“ lyderis juk visuomet buvo protingesnis už savo laikmetį.
Neoficialus Shlohmo kūrinio vaizdas, bet juk iš Berlyno, o ir visas „Vacation“ EP vertas gėlių.
Aišku, ir „GusGus“ dovanos iš „Ūkio banko teatro arenos“ prieangio negaliu nepaminėti. Didžiausi linkėjimai „Vilnius temperature“.
Gal galit parekomenduot kažką iš naujienų srauto?!