1-800-DAINAD : BŪTA : Kuba plius partizanai plius valio

„K.U.B“ – valio, „Partyzanai“ – taip pat, o šių gana skirtingų jėgų sąjunga, virtusi į „Kubos partizanus“, man iš pradžių buvo kiek keistoka. „Iš pradžių“ reiškia gerokai anksčiau, nei praėjusį penktadienį, kai aš, apžavėta skambių frazių ir įtikinta melodramiškai gangsteriško vaizdo klipo, drąsiai lipau laiptais, kurių statumas galėtų iškirsti net visiškai blaivą žmogų. Bet aukų nebuvo. „Džiazo palėpėje“ kartas man pirmas, kaip ir „Kubos partizanuose“ – taisau klaidas, pildau spragas. Renginys jau ketvirtas, po velnių.

Jei Vilniuje į šokius paprastai nusibeldi po dvyliktos ir vėliau, keliaujant į Kauną paprastai viskas vyksta daug greičiau. Gal adrenalinas? Kadangi visos „Kubos partizanų“ dalys buvo lygiavertės – negalima teigti, kad kažkas kažką apšildė ar vėsino – labai jau norėjosi nesivėlinti ir išgirsti dvigubą „Partyzanų“ Manto ir Gvido (nors tam vakarui vėl pasivadino šeiveriu ir slatu, to nepajaučiau) setą. Jis technine prasme kažkuo priminė pirmą pasimatymą, ir tai nėra didelis komplimentas, bet muzika visada aukščiau už bet kokias kitas detales. Calli pasitiktas atsakingai ir atsakančiai.

Tiesa, palėpė. Na, ji tiesiog… palėpė. Jokių pretenzijų į „tikrą“ restoraną, barą ar klubą, viso labo stogas, grindys ir keletas minkštų objektų, bet su scena ir ŽIDINIU. O jame – ugnis. Ir kur daugiau rasi tokius šokius? Dar kiek alyvos į ugnį, ir susirinkę ir ypač susirinkusios jau būtų šokinėję it per Joninių laužą.

Savo „Acid From Nowhere“ Calli, tiesa, jau pristatė pirmajame „Plius Plius Plius“, bet aš tada tyrinėjau Berlyno metro džiungles. Dar viena pildoma spraga. Ekspertai kalbėjo, kad per keletą savaičių gyvas pasirodymas smarkiai atnaujintas, o tai įrodė pirmas ir visiškai naujas jo kūrinys. Paties Calli ranka kaipmat švystelėjo viršun, o prie scenos susibūrė gerbėjų frontas. Nepasimetęs jaunuolis šutino išsijuosęs. Apskritą valandą raikė ir statė, atskleisdamas toms pačioms gerbėjoms dar nematytas tunelinio techno plotmes. O baigė išties įsidėmėtinu savo ir Nightjar kūriniu. Sako, ir kitą gamina, bet gali nespėti, mat kolega į Londoną išsiruošė, kaip ir daugybė kitų gerų žmonių.

Lyg ir buvo planas palėpę iškeisti į „Terra X“, kur prieš kurį laiką persikėlė ciklas „Step Insait“ („Insait“ irgi liko savo vietoje, na, viskas kiek mistiška), o penktadienį grojo Gustaitis, Assassid ir vasaros pabaigoje reivą Ąžuolyne iškrėtęs Ampule, bet… Nepavyko. Nei ištrūkti, nei susirinkti, nei nuvažiuoti. Likom partizanauti, o prakalbų pulte vietą užėmė mano turbūt nuo praėjusių Kalėdų negirdėtas Roadsman. Kodėl ne Road‘S‘Killa, paklauskit jo paties, aš asmeniškai manau, kad toks vardų kaitaliojimas – nedovanotina klaida.

Drum‘n‘basso buvo. Toli gražu ne tik jo. Kubietis kapstėsi psichodeliniame metalo lauže, iš jo traukdamas dejones ir kilpas. Gerbėjų, palyginti su Calli fanklubu, kiek sumažėjo, bet ištikimiausieji tik džiaugėsi, nes pakako vietos Šv. Vito šokiams. Gilu ir dvasinga. Pako jau tikrai nebeklausėm. Dar būtų viską sugadinęs!

Lengvas ir iš esmės tik vaizdinis penktadienio įrodymas – „Oro pagalvių“ klipe. Vidžėjai išties netinginiavo, ekranų buvo net du – mažesnis, tiesa, kartais paskęsdavo pagrindiniame, bet į taktą stryksinčius čegevaras atsiminsiu dar ilgai. Kaip ir kieme skanduotą Soundchild – į Daniją patogų gyvenimą Kaune šiuo metu iškeitusio „K.U.B.“ nario – vardą. Miela!

Trumpokai, bet intensyviai (net su dubstep klausančių breikerių pasirodymu Katedros aikštėje) pasinaudojom šeštadienio saule, ir vėl teko autis disko batus ir įveikti laiptus. Šįkart vedančius į rūsį.

Gvido programoje nebuvo, bet buvo kitas partizanas Nostra, garbingai sutikęs pradėti vakarą ir iškart įsijautęs į vaidmenį už pulto. Neįtikėtina, bet jau pusę dvyliktos tai, kas vyko klube, buvo panašu į smagų vakarėlį. Netrivojom.

Aha, o vidurnaktį buvo ir visai pilna. Su kaip visuomet stropia Shn pagalba netruko priartėti ir dar vienas savaitgalio live – šįkart tikrai ilgiau brandintas ir alumi laistytas – tai Pagalve. Na, jei reikėtų trūks plyš išsirinkti tarp pastarojo ir Calli, tikrai griebčiau pastarojo setą. Bet ir „Techstylism“ senbuvis nei nuvylė, nei pabodo, nei pasodino. Nei Mantas, nei el_T to taip pat padaryti neišdrįso. Sklinda legendos, kad šokiai baigti tik per prievartą.

Išties „Opiume“ nuobodžiauti kada nebuvo. Visi pliusinosi išsijuosę – tiek apatiniame ir brangesniame, tiek pigesniame, bet labai šviesiame bare pirmajame aukšte. Čia ne ką menkesnio kalibro, tik platesnę ir gilesnę muzikinę programą vystė du tik semantiškai susiję didžėjai – Andrius Kuvalda ir Marius Banga. Sunkoka, bet verta buvo atkreipti ausį ir į tai. Net pasimečiau „Fizheuer Zieheuer“ išgirdusi – itin retai tai nutinka viešoje vietoje, bet kai nutinka, pagalvoju, kad gal nesu visai išprotėjusi ir beviltiška, jei ne man vienai tas kūrinys toks labai.

Švelnūs vaizdiniai įrodymai jau sėdi. Kita „+++“ serija – lapkričio 6-ą. Vėl minimalistai, vėl partizanai, ir bent du kol kas klaustukais besimaskuojantys vardai. Aš būsiu nuo-iki.

Ateinantį savaitgalį tuo tarpu norėtųsi jei ne Bahamų, tai bent Druskininkų. Nežinia, kaip pavyks viską sutalpinti. Jau vakar čekinau „Kauno kino festivalį“, rytoj prasideda „Vilnius jazz“, į kurį netikėtai laimėjau akreditaciją ir todėl turėsiu kažką parašyti į www.g-taskas.lt. Lyg dar negana.