1-800-DAINAD : ARCHYVAS : PRAVDA : Pasidarius pačiam linksmintis smagiau

Teisybės dėlei paminėsiu, kad iš pagrindų pertvarkant vėliau „Salero” pavadintas patalpas Sergio dar šėlo Madride. Mokytojų namų terasa, „Pravdos naujokų apdovanojimuose” laimėjusi apdovanojimą už geriausią naują vietą, ruošiasi naujam sezonui, o kol kas domimės naujausia idėja – „Milkbar”.

Taigi, naujas klubas! Įdomu būtų išvysti architekto, suprojektavusio gėlių parduotuvę šalia „Lietuvos” kino teatro, akis. Korio formos ir struktūros pastatas spėjo pabūti ir picerija „Baffo”, beje, įsileisdavusią Vilniaus reperius, ir kaimiška valgykla „Gryčia”. Jo prieigos ir parkas, kuriame „korys” įsikūręs, dienomis priima šalimais esančių kolegijos ir mokyklos auklėtinius, sutemus – skysto kuro vartotojus. Broliai bei lietuvaičiai Linas ir Giedrė nusprendė, kad šiai anarchijai metas padaryti galą. Garsiakalbį perduodu Rubenui ir Sergio:

Jau seniai drauge su Linu norėjom atidaryti klubą Vilniuje. Ieškojom kokio nors apleisto fabriko, bet nieko neaptikom. O po rudenį organizuoto festivalio „Femme” ėjom per parką ir pamatėm šį keistą pastatą. Iškart susiradom jo savininkus, šie pradžiugino, jog neplanuoja nieko ten daryti ir po trijų dienų jau pasirašėm nuomos sutartį! Kaina simbolinė, tiesa, sutartis neturi pabaigos – būsim ten tol, kol savininkai pradės įrenginėti stovėjimo aikštelę ir pastatą nugriaus. Manom, kad turim mažiausiai pusantrų metų. O gal net ir visus penkis. Bet kokiu atveju, jei viskas seksis gerai, pasiimsim „Milkbar” pavadinimą ir eisim į kitą vietą.

Kodėl „Milkbar”? Giedrė sugalvojo, atrodo, kad tai susiję su „Prisukamu Apelsinu”. Taip, pavadinimas „iš oro”, bet klubo interjeras bus glaudžiai su juo susijęs. Keturiese - mes, Linas ir Giedrė – suplanavom erdves, parinkom spalvas – balta, pilka, juoda - ir dirbam. Tai nekomercinis projektas, investicijų tikrai nedaug – mūsų pačių rankos ir laikas. Tik stogą taisė darbininkai, turbūt patys nebūtume sugebėję. Baldai šiuo metu keliauja iš Vokietijos – pirkom per „Ebay”, bet siuntimas pasirodė brangus, taigi delegavom Liną jų parsivežti. Tiesa, kelias sofas gaminam patys – tiesiog niekur neradom tokių, kokių norėjom. Nebus labai sudėtinga – Rubenas kažkada panašias darė sau. Dar „Milkbar” bus baseinas, pilnas pieno… gerai, baltai dažyto vandens. Jame sėdės ir lankytojus pasitiks manekenė Rosa, kiek toliau, prie diskžokėjaus pulto, stovės Lisa. Įsivaizduojat, visi manekenai turi vardus. „Ebay” jie tokie populiarūs, neaišku, kas ir kam juos perka. „Pienišką” nuotaiką skleis šviestuvai – juos pagaminom iš senoviškų pieno butelių.

Projektas nekomercinis, bet pinigų uždirbti, aišku, būtų smagu. Greičiausiai ir uždirbsim – gi klubų Vilniaus senamiestyje trūksta. Normalių vidutinio dydžio klubų, klubų, o ne barų ar vietų su gigantiškomis šokių aikštelėmis. Baruose normaliam vakarėliui vietos nėra, be to, labai baisu, kai vieni šoka, o kiti valgo („Milkbar” maisto nebus), o kiek gi galima eiti į „Gravity”, kuriam ne kas vakarą vyksta mums įdomi programa? „Milkbar” vyks tai, kas patinka mums. Reziduos kokybiški Lietuvos DJ, porąkart į mėnesį turėsim svečių iš užsienio – tai nebus supergarsūs ir superbrangūs vardai, tiesiog įdomių įrašų kompanijų atstovai, grojantys įdomią muziką. Dažnai gyvai. Vilniuje trūksta gyvų koncertų! Viskas laptopais, bet ar tai gyva?

Vilniaus problema – žmonės linksminasi tik vieną dieną per savaitę, nes taupo pinigus. Madride – priešingai. Viską, kas lieka sumokėjus už butą ir pavalgius, ispanai praošia. Barų Ispanijoje daugiau, nei visoje likusioje Europoje. Tai mes kaip kokie barų ambasadoriai, va, jau trečias bus.

Sergio Madride gyveno fabrike, kurio antrame aukšte įrengė afterparty klubą. Jis nebuvo labai didelis, gal 250 kvadratų, bet ten plūdo visi – ir menininkai, ir aktoriai, ir šiaip tie, kur visur būna. Gaila, dabar jis uždarytas, nes buvo nelegalus. Kurį laiką mokėjom slėptis nuo policijos, nes fabrike anksčiau buvo gaminami papuošalai, taigi visur buvo kamerų. Stebėdavom, kas įeina vidun, ir vos pamatydavom policiją ar kažką panašaus, užrakindavom duris.

Įdomiausias vis dėlto yra atidarinėjimo ir įrenginėjimo procesas. Vėliau tai tampa savotiška rutina… Net jei ir turėtumėm krūvas pinigų, greičiausiai pagrindinius darbus atliktume patys. Sienų gal ir nemūrytume, niekas neneigia, kad profesionalai tai daro geriau. Bet smagiau viską sugalvoti ir atlikti pačiam, nei klausyt visažinio interjero dizainerio. Visa gera energija, kurią įdedi įrenginėdamas savo klubą, barą ar bet ką kitą, lieka jo viduje. Todėl ypač stengiamės su „Milkbar” – parko, jį supančio, energija nepavydėtina, taigi viduje turi būti kuo daugiau teigiamos. Visomis prasmėmis. Bus gerai, juk tai miesto centras, negali toks gražus parkas būti tamsus ir niūrus!

Apskritai Vilniaus senamiestyje per ramu. Jei žmogus nori gyventi tyliai ir be baro kaimynystėje, jis gali kraustytis į Fabijoniškes. Yra daug tokių ramybės ištroškusių, kurie moka eiti į policiją ir skųstis, bet jei jie skundžiasi, ar mes negalim? Jaunimas turėtų eiti į gatves ir protestuoti, jei jiems neleidžia linksmintis. Ispanai dėl visko protestuoja. Gali būti, kad ir čia taip darysim, o ką? Susirinktume visi Katedros aikštėje ir gal kažką pakeistume!

„Milkbar” parke prie buvusio „Lietuvos” kino teatro – jau artimiausiomis dienomis. Mokytojų namų terasa atsidarys gegužės pradžioje ir šiemet trauks dar labiau – tiek vakarėliais, kinu, teatru ir kitais įvykiais, tiek „pataisyta” išvaizda. Ir dideliais skėčiais nuo lietaus, jeigu ką.