„Baltic Balkan“: Šlovė, pinigai, užsieniai ir velnias uodegoje (su fotoįrodymais)
Daina Dubauskaitė 2013-10-24 16:16
Kai prieš keletą metų mano neblogi pažįstami – buvęs pankų grupės „Tai-ka?“ vokalistas Lencas bei du grafikos dizaineriai ir melomanai Marulis ir Namas – pasivadino „Baltic Balkan“ ir prisikepė kompaktų su ne visai elektronine, švelniai tariant, muzika, galvojau, čia tai geras.
Kartą netgi teko pavaduoti vieną grupės narį ir vykti į „Baltic Balkan“ pasirodymą Krokuvoje, ten irgi buvo geras.
Netikėtai didžėjų karjerą pradėję „Baltic Balkan“ neatitinka turbūt nė vieno profesijos stereotipo. Trys vyrai pasirodymuose šlovina šuniuko Pičkos portretą, pila degtinę į gerkles ir daro nuolaidas ūsuotiems šokėjams. Miksavimas čia paskutinėje vietoje, kaip ir įrašų kokybė. Jei atsiranda gyvas instrumentas, tik smagiau!
Taip, mindydami nusistovėjusias normas, vyrai jau spėjo apkeliauti dalį Europos ir, matyt, jų pasirodymų užsienyje sąrašas ilgesnis už daugelio kolegų Lietuvoje. Pakankamai aktyvūs jie ir čia, į savo „Balkanakčius“ vis pasivadina kokį turintį ką papasakot, taip pat – ir pagrot nenusakomos tautybės artistą. Pamenu, buvo toks puikuolis „Gorky Bar“, patefoną šventųjų statulėlėmis apsistatęs.
Jie netgi leidžia singlus – apie tai irgi papasakos interviu. Jį vieną rugsėjo vakarą įrašėm restorano „Sofa de Pancho“, kuriame šeimininkauja Lencas, rūsyje. Pradėjom nuo bene didžiausio pasiekimo jų karjeroje – pasirodymo Vengrijos festivalyje „Sziget“. Tikrai vienas nuotaikingiausių, o ir atviriausių, pastarojo meto pokalbių.
Vyrai prieš (o gal po?) pasirodymą „Sziget“
Vyrai prieš (o gal po?) pasirodymą „Sziget“
Tai papasakokit apie „Sziget“. Ar jau viską pamiršot nuo rugpjūčio vidurio?
Lencas: Geras festivalis iš tikrųjų. Vyksta jau 20 metų.
Marulis: Nors dabar kainos užkeltos, vengrams, pavyzdžiui, nelabai prieinamos. Važiuoja vokiečiai ir britai, dėl to vietiniai nėra labai patenkinti. Žmonių mažėja.
O kiek jų šiemet buvo?
L: Apie keturis.
Keturis ko?
M, L: Šimtus tūkstančių!
Uau...
L: Matai, tai yra miesto festivalis, vyksta Dunojaus saloje. Su metro iš Budapešto centro gal 20 minučių. Lengva grįžti namo ar tik vienam vakarui atvažiuoti.
M: Jei lyginti su, pavyzdžiui, Roskilde, kurioj aš buvau gal dešimt kartų ir gerai išmanau tą skandinavišką tvarką, tai „Sziget“... Arčiau Balkanų. Įėjęs patenki į Kaziuko mugę! Vienas groja, kitas sasyską kepa ir tuo pačiu irgi savo muziką groja. Visi ten ir tūsina. Prie sasyskų kiosko kartais dar didesnis tūsas, nei scenoje.
O ką tuose kioskuose groja?
L: Beleką, drum’n’bass, rokenrolą...
M: Ir tai blogai! Jei kiekvienas kioskas dar savo sceną pasikuria, tai realiai taip atsisijoja girti festivalininkai, kurie iki tikrų pasirodymų gal ir nebenueina.
L: Šiaip labai dažnai paklysdavom festivalyje. Dieną – ne, bet sutemus tai visiškai nebūdavo aišku, kur ten eiti ir ką rasim nuėję.
M: Painu! Ai, dar, beje, atskiro kempingo nėra, visi prie scenų pasistatę. Tarp tūlikų. Nu bet kaip.
L: Dar VIP palapinės buvo, medžiaginiai kioskeliai tokie su lovom. Geras visai.
Kaip tokio dydžio minia suvaldoma?
L: Didžiausia kontrolė – prie įėjimo.
M: Į tą salą yra vienas tiltas, per kurį visi ir eina. Ir viskas, labai paprasta.
Pirmą vakarą atskridę dar negrojom, varėm tik apsižvalgyt! Ir patekom į žiaurią audrą. Dieną buvo apie +40, kaip saunoj, o vakare prasidėjo škvalas. Nešiojo visas tas palapines. Per mikrofonus skelbė pavojų, liepė prisirišt daiktus. Kai kurias scenas uždarė. Tam, kad nebūtų po to panikos, jei ką. Srautus iš anksto bandė nukreipti.
L: Ir prie didesnių scenų visur varteliai, visur žiūri, kad per daug žmonių neprisigrūstų.
M: Turėjom mums priskirtą vadybininką, tai jis patarė, kaip išvengti eilių prie taksi. Nu, nes visus kiekvieną naktį išvežiodavo taksi į miestą, bet ten buvo gana griežtas grafikas, kada kas kur važiuoja. Tai sakė „Meluokit, kad į lėktuvą vėluojat, tai be eilės praleis“. Padėjo.
Kokia muzika dominuoja „Sziget“?
M: Šiaip yra ir reivo, ir roko – visko po truputį, visi gali kažką sau rasti. Mums, aišku, fainiausia, kad world muzika ten tikrai stipriai pristatoma, aktuali ir mėgstama. World music scenoje headlineriai – visi, pradedant kusturicom ir ten bet kuo.
Labiausiai patiko „Kabatronics Fanfara Tirana Meets Transglobal Underground“, iš jų daugiausiai ir tikėjomės, geri buvo bulgarai „Balkan Khans“ su beatboxeriu ir, žinoma, prieš mus groję serbai „Slobodan Salijevic Orkestar“ visiškai išvarė iš proto.
Mes grojom „Gypsy tent“. Lokacija jos tai buvo žiauriai gera, lyg ir nuošalesnė. Iš pradžių parinomės, kad niekas neras. Bet, pasirodo, už kalniuko buvo „World“ scena. Už 20 sekundžių kelio. Tai po koncertų ten visi atsiridendavo pas mus.
Šeštadienį?
L: Dvi naktis – dar ir sekmadienį. Nuo pirmos iki galo.
M: Sekmadienį mūsų pasirodymas buvo visai paskutinis, iškart po David Guetta ir po „Slobodan Salijevic Orkestar“. Jie yra laimėję geriausio Gučos festivalio orkestro apdovanojimą. Pabendravom, pafilmavom. Labai įdomu buvo.
Šiaip juokinga ta taupymo politika, kad pakvietė mus grot iškart dvi naktis. Festivalis vyko beveik savaitę, tai tokių, kurie pasirodė du kartus, buvo ir daugiau.
L: Aš supratau taip – pirmą dieną ateina bet kas, o antrą dieną ateina tie, kuriems patiko, ir dar draugų atsiveda. Mums po šeštadienio sakė: „Uau, ką jūs ten darėt, visi apšalę, gėrimus pilstėt, nu ateis tai dabar trys milijardai“. Nors tiek pat žmonių buvo ir sekmadienį.
M: Jaučiu visi prisigėrė ir neatėjo. Labai fainas šiaip buvo backstage’as – stovėjo toks karavanas, bliūdas ant taburetės nusipraust.
L: Šiaip geras miestas Budapeštas. Gerai, kad atvažiavom diena anksčiau, tai nereikėjo spurtuoti – ir paturistaut, ir suvenyrų nupirkt, ir prisigert, ir išsiblaivyt, ir dar pagrot spėjom.
Lencas turistauja
O kaip patekot į festivalį?
M: Suveikė švogerizmas, kurį visi Lietuvoj taip keikia, bet jis visur labiausiai veikia. Susidraugavom su duetu „Gypsy Soundsystem“ iš Šveicarijos, kurie grojo „Gorky Bar“. Tada varėm pas juos, o ten susipažinom su tokia nuostabia vengrų styginiu grupe „Söndörgő“. Su jais grojom Friburge ir Ženevoje. O jų vadybininkė Marina Pommier buvo festivalio „Gypsy Tent“ direktorė, tai va.
Šveicarijoje. Ant ežero keturių kantonų...
L: Pala, ji mus ir į „Volt“ pakvietė, ar ne?
M: Ne, čia kita istorija. „Volt“ yra festivalis, kurį kitam mieste organizuoja „Sziget“ kontora. O mes ten buvom todėl, kad kai Vengrija pirmininkavo Europos Sąjungai, jiems reikėjo Lietuvos atstovų.
L: Nežinau, ką reikėtų grot, kad taip be pažinčių „Sziget“ sudomintum. Gal kokį country? Gal jei Stakėnas už dyką su savo mašina atvažiuotų, galėtų grot.
Šiaip didžiausia problema visiems kvietėjams yra mūsų kiekis – esam trise. Nors ir ne gyva grupė, be vadybininkų, bet išlaidų daugiau, nei paprastam didžėjui.
M: Jo, negalim pretenduoti į tas vietas, kuriose vyksta koncertai, o didžėjiniams reikalams per dideli biudžetai.
L: Aha, jei būtume dviese, kelionių tikrai daugiau būtų.
Tai gal laikas išmesti vieną narį iš grupės?
M: Jo, Lencą.
L: Galvoju, Maruliui jau laikas baigt. Kompaktų naujų neįsirašo...
Nėra sunku palaikyti grupės degimą, kai vienas narys – Namas – gyvena Kaune?
L: Tai dar geriau – mažiau trinties! Mes su Maruliu va pasitrinam, pasimušam, pasistumdom, ir užtenka. Namo pasiilgstam – jis ne visur su mumis ir groja, tenka ir dviese kartais. Ai, kažkada čia ir Namas vienas pasirodys, su perkusistu, nes mes negalim. Čia į sveikatą, kaip garsiems atlikėjams, kad neprasidėtų pykčiai. Dabar šlove dalintis nereikia, viskas gerai.
Ar „Sziget“ buvo šlovės viršūnė, ar jūsų tipo projektui yra galimybė kažkur kiečiau pagroti? Guča? (Nuo 1961-ųjų vykstančiame pučiamųjų festivalyje Serbijoje kasmet apsilanko apie 600 tūkst. žmonių – D.D. past.)
L: Į Gučą gal nelabai net sunku būtų papulti, bet nieko ten super kažko neįvyktų.
M: Next level būtų už jūros. Čia visur apsimalėm, kiek įmanoma, tai dabar bandom kabinti, pavyzdžiui, Izraelį. Va, tiesioginiai skrydžiai atsirado.
O tada – visokios keistos kryptys, kaip Korėja ar Japonija, kur yra visiška Balkanų muzikos banga, ir Brazilija, likusi Pietų Amerika. Ten tik dabar visa tai prasideda. O štai Berlyne viskas užvirė jau prieš 20 ar panašiai metų.
O Pietų Amerikoje tai čia kaip? Cumbia?
M: Balkanus groja visi ir šoka, labai gerai!
L: Ai, dar Pietų Afrikoje dideli reivai. Vietiniai organizuoja, net ne emigrantai. Nors, aišku, visur tų Balkanų žmonių yra, bet ten dar nespėjo kažko pradėti, dar tik statybose dirba kol kas.
Niekas nėra reiškę jums pretenzijų, kad esat šiaip jau ne visai iš Balkanų?
L: Ne, niekam klausimų nekyla.
M: Buvo įdomus clashas su Kosovu. Čia kaip į Lietuvą atvažiuotų kažkas iš Balkanų sutartines dainuoti. Buvo keista.
Kosove, Prištinoje
Bet priešiškai niekas nežiūrėjo?
M: Kroatai klausė, ar žinom, kad su šita daina šaudė žmones...
L: Vis tiek ten yra ta įtampa. Pasiklausėm, ką galim grot, ko ne, juk turim daug serbiškos muzikos, o serbai lyg ir visų priešai buvo. Bet sakė, kad viskas gerai, eksperimentinis tai buvo festivalis ir nieko blogo nenutiko.
M: Kalbant apie muzikos kryptis... Ir pats Balkan beat keičiasi, jame atsiranda priemaišų ir t.t., bet ir greta jo pasigirsta naujų dalykų. Pavyzdžiui, buvo swingo banga – gal Vokietijoje prisiklijavo? Tuomet cumbia, kuri po kurio laiko nuklydo į šoną.
Mūsų geras draugas Janekas iš Wiesbadeno, kelis kartus grojęs Lietuvoje ir kvietęsis pas save, papasakojo apie naują dalyką, kurį jau bandom – popsovas graikiškas folkas, netikras, tokie 70’s – 80’s disco psichodeliniai šlageriai.
L: Kai grojom Kaune, „B.O“, toks graikas atsirado, kuris net pritarė, padainavo ant viršaus.
M: Cumbia, klezmeris mums jau seniai nesvetimi, o dabar labai limpa ta graikiška psichodelika.
Lietuviškas folkas neturi potencialo?
L: Kartais visai sueina, bet jį per daug visi žino, nuobodu.
M: Ironija – Lietuvoje per daug, o užsienyje niekas nežino. Nors Lencas Vokietijoj dainavo Lietuvos himną... Gal dabar neužmuš skinai?
L: O dėl to, ar nekyla klausimų, kas mes tokie... Na, ir atrodom mes šiek tiek kitaip, nei Balkanų gyventojai. Labiau gal kazokai... Kur ta Lietuva, irgi niekam neaišku... Rusija, Baltic states, Baltic Balkan... Maišalynė kažkokia.
M: Žinai, mes ir klezmerio daug turim, o čia visai tinka Lietuvai... A, beje, turim naują projektą, labai su tuo susijusį. „Banda Dzeta“ gyvavimą baigė, tai užsiėmėm šiuo bei tuo nauju. Tiksliai dar negalim sakyt, nes su labai žinoma grupe susiję.
„Biplan“?
M: Žinomesnė... Tuoj sužinos visi. Bet su klezmeriu labai susiję – mes vasarai baigiantis semplus paruošėm suradę autentiško klezmerio natų ir davę muzikantams. Gal jidiš kalba?
Singlas bus?
M: Aha. Mes norim padaryti gerą kūrinį, įdomus santykis klezmerio su šiuolaikine elktronine muzika, gal dar pavyks padaryti remiksų. „Katapulta“ buvo visai geras rezultatas, nors darbas truko daugiau nei metus. Pirmas blynas, dabar jau labiau žinom, ką daryti.
L: „Katapulta“ buvo labiau alternative, čia bus platesnei auditorijai. Kartu ir vienas įdomesnių šių metų projektų.
L: Laukiam kitų metų, norim į užjūrį... Galvojom nuvažiuoti į Izraelį ir viską baigti, bet gal dar nebaigsim. Būtent dėl kelionių ir verta.
Kiek metų „Baltic Balkan“?
M: Per „Sziget“, rugpjūtį, kaip tik buvo 5-ri – per „B2gether“ tuo metu ir pradėjom.
Pirmas gigas! „B2gether“
Prisimenu, pats geriausias steidžas buvo.
L: Lietuvoj nelabai ką yra veikti. Galvojam apie rudens sezoną, daug kas nori „Balkanakčių“, dėliojamės.
Jūsų tūsai – labiau barų nei klubų, tiesa?
M: Barų gal. Prisiminus istoriją... Buvo tokia skylė „Moldova“, kur dabar „Coco“ baras. Aš netyčia pamačiau ją, nuėjom pasikalbėti su tokia keista savininke, ir viskas labai gerai pavyko, nes buvo atitinkamai purvo, kažkuo žavingo. Tai ir yra mūsų kelias, manau. Nesinori eiti į paprastą klubą – ten per sterilu.
L: Būtent vienam klube ir pasimatė, ko mums reikia – kai grojom prie baro per Goran Bregovic koncerto afterį, buvo žiauriai gerai. Pagrindinėj klubo salėj vėliau buvo nebe tas – vaikšto visi, nesusiburia.
M: Kai persikėlėm į „Plum Bum Bar“, tikrai jautėsi skirtumas. Paprasta aludė, visi susigrūdę, 4-500 žmonių už įėjimą susimokėjo, neblogai visai.
L: Kalbėjau su normaliais didžėjais, sakė, kad mes labai daug renkam.
M: Čia slidi riba – kai lendi į kokį „Gluck“, kuris jau yra klubas, didesnis ir kitokios struktūros, jau ne visai Balkanai.
L: Nėra Vilniuje tokio baro, kuriame galėtume daryti kažką.
„Gorky Bar“ tiko?
L: Taip, nors šiek tiek slėgė. „Plum Bum Bar“ viskas tinka šiuo metu.
O „Jamaika“?
M: Kalbėjom, bet tai ką, mentai atvažiuos ir bus po Balkanų.
L: „Kablys“ gal visai įdomu, alternative, reikia pagalvot. Ten dar negrojom. Ai, „Trip Bar“ buvom porąkart, bet publika per jauna tai muzikai.
Moldaviška Lenco nuotaika
Kaip Kaunas, Klaipėda?
L: Kaune – „B.O“, bet ten išprotėt galima. Neseniai čia visą gatvę užtvindėm, šoko keli šimtai žmonių, kol policija neatvažiavo.
M: Dar „Kultūroj“ smagu visai, bet ten jau visai mažai vietos. Ir policija.
L: Klaipėdoje – „Fakso baras“ ir „Kaštonas“. „Fakse“ Naujus metus šventėm, žiauriai patiko. Verta bus vėl nuvažiuot. Publika labai įvairi – barzdočiai, kostiumuoti ir visai jauni.
Panevėžy grojom!
M: Pakvietė klubas „Tauros Loftas“. Labai keista buvo... Kitaip ir negalėjo būt. Jie turi politiką kviestis gyvas grupes, daryti brangesnį įėjimą. Bet ką aš žinau. Atėjo banditai kažkokie, fotkinosi.
Šiaip nėra labai didelio tikslo čia Lietuvoje važinėti. Lencas dirba visą laiką, vėluoja į grojimus. Namas – Kaune. Geriau į užsienį.
L: Aha, užsienyje kitaip į tave žiūri. Esi nepažįstamas, tavęs siekia tam tikra prasme, nori, kad gerai jaustumeis, kad gerai pagrotum. Lietuvoj, ypač jei pigesnis įėjimas arba, dar geriau, nemokamai, tai... Atėjau – pažiūrėjau – išėjau. Manau, tokia kainų politika visus čia ir dusina.
Mane tai erzina. Kaip gali būt nemokami dalykai? Žmonės valgo ir geria, aparatūrą nuomoja. Net ir už dyką grodamas turi kažką gauti. Alui pinigų yra, bilietui – ne. Man ne tiek tų honorarų reikia, kiek gaila kultūros.
Užsienyje gaunat honorarus, ar už kelionę važiuojat?
L: Dažniausiai kažką dar ir gaunam. Kas, būna, džiugina, tai kai sutariam sumą, skrydžius, suranda dar papildomą grojimą, ir, jei ateina daug žmonių, pažada bonusą. Ir sumoka. Ir dar su taksi į oro uostą nuveža. Nes, kaip taisyklė gastrolėse, groji iki 5, o lėktuvas – 7. Ir skrendi kosmose visas. Dar su persėdimu Rygoj.
Kitiems tai kasdienybė.
L: Gal kiti taip laiko neleidžia, kaip mes, tiek degtinės neišgeria ir neišlaisto. Šnapso laistymas nuo scenos – viena iš mūsų šou dalių, kai kurie žmonės tik dėl to ir ateina!
M: Mums tai senas bajeris, bet, pavyzdžiui, „Sziget“ tai visi per galvas lipo iš euforijos pamatę. Sakė, nėra matę tokių dalykų.
Su muzika jūs visą gyvenimą. Balkanai atsirado palyginus neseniai. O metų jums jau ne 20 ir ne 25. Kas tai – bandymas atitrūkti nuo kasdienybės? Užsidedat kaukes ar susitapatinat su personažais?
M: Aišku, tą skrybėlę užsidedi... Galima į tai pažiūrėti kaip į jaunystėje nerealizuotas idėjas. Kaip ir sakei, visi turėjom muzikinės veiklos, vieniems labiau sekėsi, kitiems mažiau. Tuo metu, kai buvom 20-mečiai, buvo smagu ir gerai, bet tai buvo toks laikmetis, kai kalbėti apie kažkokius tarptautinius dalykus buvo neįmanoma. Dabar vienas didžiausių akstinų ir yra galimybė prisiliesti prie muzikinės industrijos. Tai yra žiauriai įdomu! Nepretenduoju tapti profesionaliu muzikantu ir iš to gyventi, bet pamatyti užkulisius – galima.
L: Aš visada jaučiau scenos poreikį. Kai baigėsi „Tai-ką?“, 8 metus jaučiau badą. Kalbėjau su keletu muzikantų, bet nieko taip ir nepavyko. Pavydėdavau, kai chebra eidavo grot. Man „Baltic Balkan“ – tiesiog sugrįžimas.
M: Mano žmonai gali atrodyti, kad čia labai juokinga, kai 40-metis ropščiasi ant scenos, leidžia kompaktą, daro stagedivingą, po to vos nulipa. Daug požiūrio kampų. Bet taip, tai terapija, atitrūkimas nuo kasdienybės. Neini gi rokenrolint kiekvieną savaitgalį – vaikai, kiti reikalai...
Bet tai netrukdo pagrindiniam darbui?
L: Laiko pritrūksta. Jei darytume „Baltic Balkan“ profesionaliai, kitaip į tai žiūrėtume. Daugiau jėgų atiduotume. Dabar tai – hobis, ir reikia ieškoti kompromisų. Mažiau dirbti, palikti šeimą savaitgalį... Savanaudiškas laisvalaikis mūsų.
M: Mūsų svečiai, kurie atvažiuoja pagrot iš užsienio, tai ir dar vyresni. Klausėm jų, ar žmonos nemuša, ar vaikai neverkia, kai tėvas visada studijoj arba groja. Bet jie sako, kad kai veikla yra pagrindinė ir iš jos gyvena visa šeima, tai ir pykčių nelabai gali būti.
L: Klausimas, kiek dar čia viską veiksim, kyla, bet jei staiga baigtume, atsirastų tuštuma. Aš jau po mėnesio pasiilgstu, reikia publikos, reikia veiksmo. Ne dėl to, kad reikia prisigerti – ir namie juk galima. Bet tai, ką mes darom, yra energijos apykaita. Po pasirodymo savaitę raumenis skauda, bet koks pasitenkinimas! Tam metai yra nesvarbūs. Jei sveikata leidžia, tai ir darai.
M: Kokiam Berlyne pasižiūri, kokio amžiaus žmonės eina į diskoteką, kokio amžiaus groja, ir viskas tampa aišku. Kai industrija atsirado prieš gerus 20 metų, jie visi buvo jauni. Dabar paseno, bet industrija niekur nedingo.
Kitų meninių profesijų atstovai, dizaineriai arba architektai, juk vyresni gerbiami kaip labiau patyrę. Tas pats ir su didžėjais. Sendamas neblogėji. Nors aš mūsų didžėjais nevadinu, mes esame kompakto parinkėjai ir pakeitėjai arba tiesiog selektoriai.
L: Yra, aišku, užstrigusių žmonių. Taip pat yra tokių projektų, kur būtent diedukų ir reikia.
Aš asmeniškai darau viską nuoširdžiai. Jei nelimpa, neperlipsiu per save.
M: Bet, Lencai, pripažink, tikrai yra žmonių, kuriems mes atrodom komiškai.
Komiškai nereiškia blogai.
M: Skirtingi dalykai – būti klounu ir džiaugtis muzika.
L: Bet mes ne klounai.
Klausykit, prisiminiau, kad žiemą laimėjot „T.Ė.T.Ė“ statulėlę kaip geriausia DJ komanda. Kaip reagavo rimtieji kolegos?
M: Turim tokį inside joke’ą. Gerai iliustruoja profesionalaus DJ elito požiūrį. Važiavom prieš kurį laiką į Prancūziją, į miesto festivalį su ta vadinamąja Lietuvos alternatyviosios muzikos rinktine – Leon Somov, „Fusedmarc“, Stavaris, Few Nolder, Golden Parazyth, dar kažkas. Buvo žiauriai juokinga ir ironiška. Veiksmas vyko tokioj kaip „B.O“‘škėj, bet dar baisesnėj – realiai „Pogo“ bare. Mes su Stavariu vieninteliai įsipaišėm į kontekstą.
Nuėjom į barą, vaišinomės visi, juokavom, prisigėrėm, ir tada Leon Somov pasakė legendinę frazę, kurią visada išsitraukiam: „Nu va, vis tiek viskas pavirto į „Baltic Balkan“.
Paskolino kolegoms video
L: Kas dėl „T.Ė.T.Ė“, tai ne vienas pripažino, kad mes tikrai geriausiai atitikom pačių apdovanojimų dvasią... Su kuo teko kalbėt, visiem jėga. Pavydo ir badymo pirštais nebuvo. Mes patys nelabai sureikšminom, gal tik važiuojant į renginį sukilo jaudulys, pradėjo norėtis laimėti. Šiaip, aišku, faina, bet ta statulėlė tikrai nieko nepakeitė. Žmonėms, kurie mus kviečia groti, tai nieko nereiškia. Nebent užsienyje solidžiau atrodo ta biografijos eilutė.
M: Aišku, normalu, kad profesionalai pyksta, jog nelabai besistengiantiems dilentantams sekasi. Bet tada galima kelti klausimą, kodėl tiems durniams sekasi. Kai darai neįsitempęs, tai pavyksta nuoširdžiau. Formulės paprastos.
L: Kai papasakojam, kur esam važinėję, groję, tai aišku, kad „normalūs didžėjai“ gali susiparinti. Klausia, kaip mes čia prominamės, kad taip pavyksta. Bet mes nieko nesureikšminam ir darom tik tai, kas patinka patiems. Jei darytume ne cirką, o falšą, dirbtinumą iškart pajaustų.
M: Aišku, mes irgi pachaltūrinam su korporatyviniais renginiais – tai žiauriai gerai pinigų prasme. Bet jei pradėsi į tai žiūrėti kaip į komercinį dalyką paprastuose baruose ir klubuose, tai iškart tapsi niekam nebeįdomus.
L: Nes tokios muzikos pervartoti negali.
O jūs namie balkaniškos muzikos klausot?
M: Manęs kolegos irgi klausė, sakiau, jūs tik nejuokinkit. Klausau tada, kai reikia ruoštis grojimui. Klausau elektroninę muziką, daugiausiai house ir techno.
L: Dabar beveik nebegrojam to, ką grojom pradžioje, daug ruošiamės.
Vagiat muziką ar perkat?
L: Haha, ir perkam...
M: Promo gaunam tikrai daug. Atvažiuoja svečiai, atveža, vėliau atsiunčia. Terpė nėra didelė, visi sukamės tam pačiam rate.
L: Bet čigonui ir pavogti kartais galima...
---
„Balkanaktis“ su Dr. Malaka iš Londono spalio 25-ą „Plum Bum Bar“ – arklių ir ūsų sezonas atsidaro!
O „Baltic Balkan“ nuotykius sekti patogiausia čia.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS