1-800-DAINAD : BŪTA : Sónar 2015: Diena ir naktis #3. Kosminis Flying Lotus kilimas
Sónar 2015: Diena ir naktis #3. Kosminis Flying Lotus kilimas
sonar barselona sonar festival festivalis jimi tenor jori hulkkonen the bug skepta holly herndon henrik schwarz innervisions the chemical brothers duran duran flying lotus modeselektor siriusmo siriusmodeselektor dubfire dj detweiler cashmere cat erol alkan fka twigs
Ir viskas? Prieš kelias valandas riedant iš „Fira Gran Via“ atrodė, jog artimiausias tris dienas nenorėsiu girdėti jokio muzikos garso. Bet va, jau dairausi, kokie sekmadienio „OFF Sonar“ pasiūlymai. Galvodama apie dar vieną ir jau paskutinę festivalio dieną, vėl pilną kontrastų, nuostabos ir „pagaliau“ jausmo.
Kadaise interviu Djscene.lt taręs, kad negali pakęsti atlikėjų, kartojančių pačius save, suomis didžėjus ir prodiuseris Jori Hulkkonen sėkmingai laikosi savo žodžio. Šįsyk – tandeme su vyresniu, dar plačiau patyrusiu tėvynainiu Jimi Tenor, kurį irgi jau pažįstam iš „Kaunas Jazz“, buvusio „Pergalės“ kino teatro ir net „Lofto“. Manau, Vilniuje istorinių aplinkybių dėka neblogai suveiktų ir naujasis abiejų projektas „Nuntius“. Tai – eksperimento būdu nufilmuotas nebylusis kinas, siurreali žmogaus-kebabo istorija, pasibaigusi kinematografiniu kanibalizmu. Žinoma, nebylumas baigėsi vos užgesinus šviesas „SonarComplex“ – Jimi ir Jori kruopščiai įgarsino kiekvieną filmo detalę, šakos šlamėjimą ar kostiumo braškėjimą. Aparatais ir fleitom, taip, kad pasinertum į absoliučią patirtį. Ją pirmą sekundę kiek prablaškė, bet iškart po to į vienį grąžino pagrindinis filmo herojus, gyvas ir sveikas užlipęs ant salės scenos. „Nuntius“ – darni meistrystė, sava ir muzikos, ir kino festivaliuose. Aplodismentai aidėjo publikai stovint, o kaip gi?
#jimitenor ir #jorihulkkonen nufilmavo filmą #nuntius, gyvai sugrojo jo garsą ir dar atsivežė gyvą aktorių. braaavo! #sonar2015 #sonarbarcelona
Dar vienas puikus lietuvių, ypač „Ritmo kovų“ ir „Sattos“ rato pažįstamas – prancūzas Débruit, vos prieš savaitę išleidęs naują albumą „Outside The Line“ – jį, gavusi naujienlaiškį, mintyse pasidėjau „Po Sonaro“… Ir festivalio išvakarėse sulaukiau dar vieno laiško, pranešusio, kad vieni mano laukiamiausių, kanadiečiai BADBADNOTGOOD, atšaukė krūvą koncertų ir į Barseloną neatvyks. Liūdna buvo iki vietos, informavusios, jog juos pakeis būtent Débruit. Žinoma, kalibras ne tas, bet vis vertingiau naują programą išgirsti gyvai, ne ausinėse. „Outside The Line“ rėmuose Débruit vis dar klaidžioja Afrikos pakrantėse, tiesa, prisimena ir amerikietiškos šokių muzikos šaknis, taip suteikdamas dar naujų galimybių savo beatsams. Visa tai ypač tiko plėšiant popietinei, pačiai karščiausiai saulei, ir net pernai kartu su prancūzu čia pat, „Red Bull Music Academy“ erdvėje pasirodžiusios vokalistės Alsarah nespėjau pasigesti. Albumą pirksiu.
murmeu
Débruit
Penktadienį mane visiškai išnešę „Voices From The Lake“ grįžo su daugiau – tiesa, ne į sceną, o į „Sónar+D“ auditoriją. Čia juos pristatyti savo live’ą pakvietė „Resident Advisor“. Paprašius pakelti rankas tuos, kurie penktadienį buvo pasirodyme, tai padarė beveik visi susirinkę – nors šiaip jau žmonių buvo palyginus tikrai nedaug. Maniau, teks eilėje stovėti, o gavau labai betarpišką patirtį.
Donato Dozzy ir Neel iš pradžių keliolika minučių pavirino, o tada, nelaikydami kišenėje žodžių pasakojo apie darbą su moduliniu sintezatoriumi, kuris yra „Voices From The Lake“ esmė, leidžianti atsipalaiduoti ir tuo pačiu kiekvienąkart nustebinanti. „Galim groti ir 6 valandas, jei tik grojasi“, – šypsojosi Donato ir, paklaustas, kaip jie su kolega vienas kitą įkvepia, sakė, kad tiesiog neįsitempinėja ir mėgsta vienas kitą stebinti. Beje, taip ir prasidėjo „Voices From The Lake“ – į klubą Romoje, kur abu buvo pakviesti DJ setams, konkrečiai nesitarę prisitempė mašinų ir… jammino.
murmeu
Voices From The Lake
Neįtikinus dviems iš eilės popiet grojusiems vardams padariau tylos pertrauką iki Holly Herndon ir pasielgiau visai protingai, nes eilėje į „SonarComplex“ teko praleisti beveik pusę valandos, ir tikrai ne visi, atėję vėliau už mane, gavo šansą. Hype’as šįkart teisėtas, žinoma, įdomu, į kokias naujas kūrybines patirtis jis nuves amerikietę – kaip vakar pasakojau, ji mėgsta siurbti į save aplinką, tiek skaitmeninę, tiek realią, ir tuomet ją versti muzika. Gana brutaliu fiziniu būdu.
Scenoje su Holly – dar du personažai, vienas labai rimtas ir dirbantis su vizualizacijomis, kitas – mojuojantis halogenu ir plaukais. Dar dainuojantis. Griaudint malūnsparnio garsams atlikėja ir publika pabendravo SMS žinučių pagalba – viskas gyvai per jos desktopą, tuomet – toliau raštu, jokio gyvo kontakto – labai paragino atsistoti, nes „ši auditorija mano muzikai per mandagi“, ir ji visiškai teisi. Tiesa, kol išsijudinom, atėjo ir antroji rėksmingo, internetinio ir tuo pačiu labai asmeniško pasirodymo dalis. Kadangi pati esu labai tinklinė, žinoma, daugelį savo patirčių galiu tiesiogiai tapatinti su Holly Herndon. Ji man – vienas pastarojo meto atradimų. Norėčiau, kad ir pati atrastų dar ir dar.
thank you internet for @holly_herndon #sonar2015 #sonarbarcelona #hollyherndon
Prieš trečiosios festivalio dienos didžiausius ir sunkiausius patiko atvirame ore šokę kolumbiečiai „Bomba Estéreo“, viena vertus labai tautiniai, kita – labai pasauliniai, ekspresyvūs, siurbiantys iš tavęs energiją tam, kad pats ją išnaudotum šokiui ir tik jam.
murmeu
Bomba Estéreo
murmeu
The Bug
The Bug live’as buvo iš tų labai lauktų, kad galų gale įsitikinčiau, jog meistras nejuokauja. Be jokių projekcijų ar padoraus apšvietimo, dūmingame raudoname ambient’e jis vanojo su Flowdan (turbūt, neprisistatė, sakė, turit mane žinot) pagalba. Neleisdamas nusišypsoti, net per daug rankų į viršų kilnoti – tik, įsisiautus į menamą kapišoną, pritariamai linksėti industriniams dubstep pamokslams ir jausti, kaip pritaria visi vidiniai tavo organai.
Kiek linksmesne, labiau gatvine, nei požemine, bet to paties britiško asfalto atspalvio nata „Red Bull Music Academy“ scenos programą baiginėjo Skepta & JME. Jei kas dar abejojo, kad grime užima didelę vietą šiandieniniam urban muzikos žemėlapyje, po tokio pasirodymo turėjo atsiprašyti ir pagarbiai pritarti.
murmeu
Skepta
Aš, aišku, pasirodymo pabaigos nelaukiau – didžiojoje dienos festivalio scenoje „SonarVillage“ pusantros valandos praleidau su Henrik Schwarz, kurį gyvai pamatyti noriu jau daugiau nei penkerius metus. Kažkada teko imti iš „Innervisions“ nario interviu, jei tuomet ir buvo kažkokių minčių apie vizitą Lietuvoje, dabar, manau, ši galimybė itin miglota. Nebent visi drauge „Kickstarter“ užkurtume. Tai, kaip šis vokietis, atsiraitojęs rankoves ir palaimingai šypsodamasis, operuoja daugiatūkstantine minia, nenaudodamas iš esmės jokių komercinę sėkmę garantuojančių klišių (tiksliau, jų poveikį sukeldamas kitais būdais), pindamas anų dešimtmečių vokalus ir išvengdamas nuspėjamų duobių bei pakilimų, nepalieka praktiškai jokių šansų Vilniaus dydžio klubams. Bet tai yra aukščiausias diskotekos lygis. Jei turėsit progą bet kur, kur pasiekia lėktuvai – stipriai rekomenduoju. Gal net prisijungčiau.
murmeu
Henrik Schwarz
Naktis! Šįkart kažkodėl 15 minučių vėlavusi, bet kadangi darniai stūmėsi praktiškai viskas, didesnės bėdos nebuvo. „Duran Duran“ pagrindinėje salėje sutraukė, aišku, vyresnės publikos ir atliko koncertą, kuris tiktų turbūt bet kuriame pasaulio festivalyje. Daug hitų, „White Lines“ pabaigoje“ – viskas, ko tikėtumeis.
FKA Twigs grojo ankstokai ir todėl negalėjo pasidžiaugti tokio dydžio minia, kaip, pavyzdžiui, „Siriusmodeselektor“ paryčiui, bet, manau, stovint ant scenos to skirtumo nesijaučia. Man šiuolaikinio r&b diva tituluojamos merginos pasirodyme (ne šou) pritrūko gilumo ir užtikrintumo, nors viskas lyg ir labai tvarkinga, teatrališka, išraiškingame – nesu tikra, ar po kelerių metų ji bus tokioje pačioje rampos šviesoje. Jei bus – nuostabu.
Cashmere Cat ir Erol Alkan gavo sudėtingas užduotis – pirmasis lyg ir apšildė Flying Lotus, antrasis – „The Chemical Brothers“, ir su užduotimi susitvarkė tikrai rimčiau. Jaunasis norvegas labiau tiktų klube, bet ne tokio dydžio scenoje, o Erol... Jis galėtų ir Marse groti.
#flyinglotus ir jo skraidantis 4D kilimas #sonar2015 #sonarbarcelona
Kalifornietiškas Flying Lotus kosmosas buvo vienas iš momentų, padėjusių apsispręsti, ar šiemet verta investuoti į išvyką Barselonon. Transcendentinis kubas, kurio konstrukcijos pagalba „Brainfeeder“ ir „Warp“ pažiba, atrodo, kabėjo ore – viena genialiausių mano matytų tokio tipo instaliacijų. O genialumas dažnai yra paprastume. Pirmoji pasirodymo dalis buvo glotniai, glotniai erdvinė, dūmai voliojosi burnoje, kojos vingiavo virš asfalto. Vėliau, prisiminęs, kad jam liko 15 minučių, Flying Lotus ėmėsi gaslampkiller’iškų atakų ir kiek išblaškė susikaupusias kosmines dulkes bei žemyn nuleido kosminį kilimą, bet vizualinis koziris niekur nedingo iki paskutinės sekundės. Investuoti buvo verta.
„The Chemical Brothers“ vos prieš savaitę mačiau Vilniuje, kaip ir daugelis skaitančių šį įrašą, tad kartotis lyg ir nėra prasmės. Galėčiau nebent pridėti, kad tiek žmonių, kiek susirinko jų išgirsti „Sónar“, Lietuvoje gal net negyvena... Einant pro minios pabaigą jau beveik nesigirdėjo muzikos – taip auditorija sugėrė kiekvieną garsą.
Prieš paskutinius nakties vinis dar buvo interneto sensacija D.J. Detweiler – kažkas tarp DJ Dagos ir Kermošiaus97, tik mėgėjams. Tikėjausi, kad, kaip „Soundcloud“, esminiai gyvenimo hitai bus pergroti dūdele, bet ne, duetas (maniau, solo) karpė viską nuo „Call Me Maybe“ iki „Vengaboys“, kišo po hardcore bpm’ais ir šaudė paint’inėmis vizualizacijomis. Labai stipru ir dar man labai patiko, kad jie save soc. tinkluose pristatė, kaip festivalio headlinerius.
kai memai virsta tikrove. visi headlaineriai viename - #djdetweiler! #sonar2015 #sonarbarcelona
„Modeselektor“ ir Siriusmo yra visiškai kitaip, nei „Modeselektor“ ir Apparat – iš esmės tai tas pats su niekuo dėl savo ironiškos, piktdžiugiškos energijos nesupainiojamas, lyg naujas tag’as ant laiptinės durų smeigiantis duetas, tik dar pastiprintas. Yra šokių muzika ir yra „Modeselektor“, ir penktą ryto užkėlę įtampą iki maksimumo jie tik dar kartą tai įrodė. Norėčiau, kad išrandingumo baterijos šiems vokiečiams niekada nesibaigtų.
Ir jau visai atsisveikinimui – niūrus, juvelyriškai apskaičiuotas ir gal todėl kiek per lengvai nuspėjamas Dubfire live’as, kuris iš tiesų vadinasi „Dubfire:live hybrid“. Daug stroboskopų, daug įveliančių į niekada nesibaigiantį duobė-bauda žaidimą projekcijų, daug kūjų ir priekalų. Kitaip tokio masiškumo erdvėje groti ir negalėtum, nes tiesiog paskęstum.
Ir viskas, atsakau į savo pačios pirmame įrašo sakinyje užduotą klausimą. Kol kas einu prie jūros, o vėliau suvesiu visus galus ir suskaičiuosiu, ko vertas buvo 22-asis apskritai, 3-asis mano „Sónar“. Kad 119 tūkstančių galvų apsilankė, jau žinau.
sonar.es
Gyvas feed'as: instagram.com/dubauskaite
Daugiau foto: facebook.com/dainadubauskaite
DISKOTEKOS