1-800-DAINAD : BŪTA : It‘s Not Easy Being Green

Taigi „Green Night“. Kada paskutinį kartą mokėjot už įėjimą į „Chaplin“ terasą? Nebent per jos atidarymą. „Vasaros terasa“? Gal du atvejai per vasarą. „Paparazzi“? O tai klubas? „Opium“? Moka tik vėluojantys ir tik didelių vakarų atveju. Beje, tikiuosi, tai greit pasikeis, nes vieta klubėja akyse. „Balti drambliai“? Dažniau ten einama valgyti. Grotuvai vietos klubu nepadaro.

Nepaisant to, kad ne visų klubų įėjimo kainas mums sutaupė „Green Night“, buvo planas pristatyti puikią programą. Ko iki šiol nebuvome matę? Nebent Mamanios improvizacijos su būgnininku, bet, sako, „Gravity“ buvo toks užkimštas, kad galėjai nusisukti ne tik koją, bet ir ausį. Anaiptol nepykstu mėgstamą atlikėją ar didžėjų girdėdama antrą, penktą, dešimtą kartą, bet keliu klausimą, ar verta tai pristatinėti kaip kažką wow.

Taip, atlikėjams sumokėti honorarai, barai gavo pigios prekės. Tai yra gerai. Ar kas nors, apžavėtas penktadienio pramogų viesulo, „Tuborg“ jau perka parduotuvėse, aš nesiimsiu spėlioti, tai parodys rinkos tyrimai kiek vėliau. Nieko neturiu prieš renginių ir atlikėjų rėmimą, greičiau atvirkščiai, bet būdų tai padaryti yra ir daugiau. Bent jau patikslinti, elektroninės ar gyvos muzikos tai alus, manau, galima. Nes dabar ir „Apocalyptica“, ir reivas.

Žodžiu, man nepatinka „Green Night“. Nesuprantu tos idėjos. Manau, eini į klubą, jei nori eiti į klubą. Jei ten groja tavo mėgstamas atlikėjas, jei ten eina tavo simpatija, jei tiesiog nori nusirauti. O jei į klubus nevaikštai, nes tau toks laiko leidimo būdas neaktualus – verčiau užsiimi buitiniais dalykais ar apskritai anksti eini miegoti – kodėl tave iš namų ištraukia būtent faktorius „nemokama“?

Ar bent vienas iš neklubinėtojų, penktadienį pasivaikščiojęs mieste, ėmė ir tapo reiveriu? Nemanau. Santūresni turbūt apie visa tai susidarė daug blogesnę nuomonę, nei susidarytų eilinio penktadienio metu, kai į naktį eina tie, kurie be to negali gyventi. Dabar buvo kažkas tarp „Tebūnie naktis“ ir krepšinio pergalės. Jau nuo ankstyvo vakaro ir nesusitvarkant po savęs. Kažkokia bereikalinga ir negraži masinė orgija, kurios metu sutrinka eismas tiek gatvėse, tiek pačiuose klubuose, kai nėra patogu pamatyti tai, ką nori, kai galiausiai vis tiek išleidi krūvą pinigų. Juokingiausia, kad net ne alui.

Džiaugėsi mano širdis, kai pas „Atari“ ir James Zabiela išvydau pilną areną. Ne kupiną iki paskutinio prakaito, bet patogiai pilną, kuomet šokdamas nesidairai į tuščius grindų plotus, bet ir nereikia alkūnėmis kovoti už išlikimą. Stiprus garsas, jokių bereikalingų detalių (robotas ir putos buvo reikalingi), gyvenimu ir vienas kitu besidžiaugiantys Donatello ir Kastis Torrau (įeinant pasitiko pastarojo ir Arno D remiksas Caribou „Sun“ – erdvėje, o ne ausinėse, skamba puikiai!), ir vis stiprėjanti skanduotė „Za-bie-la, Za-bie-la“. Kaip visada kuklus ir kiek susinepatoginęs Jamesas pasistatė „Modeselektor“ nakleike papuoštą kompiuterį ir dėjo, nepagailėjo. Turbūt kaip visada. Sako, buvo ir Donna Summer, ir tokių vinių, kokių „Shazam“ dar ilgai netagins. Bilietai, beje, kainavo nuo 50-ies litų.

Vakaro finalas buvo numatytas ne pagal Donna Summer, todėl gana greitai arenos erdves pakeitė siauras praėjimas į „Opium“. Nors ir „Green Night“ dalis, ne per daug pažaliavusi. Gal kad grojo ne hitus? „Duran Duran Duran“ vyrai šypsojosi visą naktį ir vis bandė vienas kitą perspjauti vis ypatingesniu perlu. Net nežinau, kas buvo geriau – Vidžio subtiliakai, Manfredo bangeriai ar Saulty kutentojai. Iš šeštos „Opium“ zonos šįkart karščiausi šokiai persikėlė į minus pirmą. Matyt, kitą kartą teks jas pažymėti ant grindų.

Penktą dar buvo reivas, mano kojoms – nelabai, todėl pabaigos nelaukiau. Ji buvo septintą. Proper. Likusi savaitgalio dalis irgi buvo proper. Noriu dar. Ir labai tikiuosi, kad „Green Night“ tradicija netaps. Ta prasme, norėčiau, kad daug žmonių mieste būtų kiekvieną savaitgalį, o ne kartą per metus. Tada viskas bus gerai, o papildomi penkiolika litų į asmeninę krizę dar tikrai nieko nenustūmė.