1-800-DAINAD : BŪTA : Penktadienio sėkmė: Apdovanotieji švytėjimai

Jei trumpai, tai žiauriai patiko sudalyvauti Lietuvos hip-hopo muzikos apdovanojimuose „Lofte“. Šventės iniciatoriai, ne vienerius metus panašios apimties renginį „Live from Kaunas Streets“ organizavę Motiejus ir Aleksandras, ant savo pečių užsikrovė tikrai daug. Juk apdovanojimai – formatas, kuriame kažkas tikrai liks nepatenkintas ir jausis neįvertintas, įtars ir apkalbės. Visgi kol kas stipresnių pareiškimų balsavimo ar jo rezultatų pusėn negirdėjau ir neskaičiau, tad gal iš tiesų tendencijos bent iš dalies atspindėtos?!

Mano favoritai daugelyje nominacijų buvo „Tie Geresni“ – jau rašiau apie išties smagų, aktualiai sukaltą debiutinį jų albumą. Jis ir tapo geriausiu pernai, kaip ir pati grupė, jos prodiuseris ReWritable bei didžėjus Swix. Ir metų daina – „Repas Šventa“, nors pati sirgau už „Eleganciją“. Nepataikiau tik dėl MC – manau, Mesijus Lietuvoje yra vienintelis toks ir daug labesnis už MC kategoriją apskritai (bet visi kiti labiau sirgo už Micro One, to ir reikėjo - sveikinimai!). Jau vien trumputis jo išstojimas su Münpauzn tai dar kartą priminė, o dar šią žiemą tandemas žada išleisti ir visą albumą. Tikrai labai laukiu ir tikiu, jog gali tapti 2015-ųjų favoritu.

Apskritai pasirodymų „Lofte“ buvo labai daug! Ir beveik visi po 10 minučių, tad spėjau pamatyti ir ne taip dažnai pačios regimą repo pusę. Pozityviai nustebino lietuviškieji „kriskrosai“ – „Operatyvūs“, kurie pagal asmens dokumentus tikrai dar keletą metų į „Loftą“ ar panašias vietas patekti negalėtų. Bet jei drąsiai repuos ir toliau, problemų dėl to tikrai neturėtų kilti. Deja, neradau įrašo iš penktadienio, bet štai 2014-ųjų vasara.

Dar vienas džiugus momentas – statulėlė už nuopelnus Lietuvos hip-hopo kultūrai, įteikta pastaruoju metu išsisklaidžiusiai trijulei „PMP Rockers“. Pro, Pekas ir Mamania buvo tie, kurie man, tik atvažiavusiai studijuoti į sostinę, parodė geriausius repo judesius tuomet (o gal ir apskritai), vykdavusius prieš pat Katedrą esančiuose „Aktorių namuose“. Išties legendiniai laikai buvo. Kas lankėsi tiek „aktoriuose“, tiek „PMP Rockers“ interneto forume – man pritars. Ta proga nedidelis sentimentas iš tuomet, kurį jau įvertino ir originalo autorius DJ Ease iš „Nightmares On Wax“.

Beje, tiesų nustebino scenoje tarp nominacijų išdygusio, „I'll Be Missing You“ padainavusio ir pasipiršusio savo merginai vyruko stunt'as. Atrodė kažkaip labai dirbtinai ir niekaip nesupratau, kokio produkto čia reklama. Na, jei tai visgi meilė, tuomet sveikinimai.

Visi nugalėtojai, vakaro eiga, nuotraukos yra čia.

Graužiu nagus tik nespėjusi išlaukti iki „Despotin Fam“ koncerto – sužavėjo naujas šeimynos kūrinys „Nemiriau“ ir labai tikėjausi išgirsti jį gyvai, bet buvo ir kitų reikalų, oi, buvo.

„Kablyje“, metus pradedančiame vis įdomesnių renginių anonsais, penktadienį šeimininkavo raganos. „Sha: TRI: Ah“ į jau tęstinį savo ciklą „Švytėjimai“ prikvietė ne tik vieną stiprų amerikietį, bet ir kokybe, įsigilinimu, išieškojimu vis labiau džiuginančių lietuvių būrį – nuo Deep Shoq ir Paul Newermind iki Ievaie ir Napo.

Iš ilgo dalyvių sąrašo dviejose scenose spėjau atidžiai įvertinti tik du veikėjus – Fume ir oOoOO. Pastarojo, „Tri-Angle Rec“ atstovo kūryba iš esmės nepriekaištinga, sodri, emocinga, tamsoka, neskubri. Gal kiek silpniau vyko pats gyvas pasirodymas, labiau kūrinių pragrojimas, nei atlikimas. Todėl nebe taip ironiškai atrodo vieno internauto klausimas prieš renginį apie tai, ar oOoOO tikrai atvažiuoja, ar tiesiog bus leidžiami jo gabalai.

Kitaip gal būtų solo vakare, bet dabar galiu lyginti, pavyzdžiui, su Fume, kuris, grojęs prieš pagrindinį svečią, suvyniojo ir nepaleido, liūliavo ir stebino. Nepasakyčiau, kad kažkuris varė geriau – muzika visgi pakankamai skirtinga, tiesiog lietuvis atrodė labiau susigyvenęs su scena. Ar tiesiog arčiau jos gimęs.

Gražiausia tąvakar man buvo tai, jog artipilnė tamsioji „Kablio“ erdvė buvo skirta muzikai ir tik jai. Jokių bereikalingų pokalbių, šmirinėjimų, nesupratusių žvilgsnių ar kitų trukdžių. Šimtai akių ir ausų, susikoncentravusių į sceną ir lėtai, net pagarbiai judančių jos diktuojamu ritmu. Antrą, trečią nakties, neramiausios savaitės nakties. Tai – didelis pasiekimas „Švytėjimų“ organizatoriams „Sha: TRI: Ah“ ir drauge Vilniaus publikai, kuri auga, klauso, mokosi, atranda ir už tai padėkoja. Ir vis dažniau tai taisyklė, o ne išimtis. Valio.