1-800-DAINAD : ARCHYVAS : PRAVDA : We <3 Stereo, arba Ryralio - valio

Įspūdžiais iš ekrano nevarginsiu, labai blogai jaučiuosi tik dėl „Electroma“. Išėjau maždaug per vidurį. Kas atsitiko hausui? Už ką filme nieko nevyksta? Pažadėjau pabandyti dar kartą neformalesnėje aplinkoje.

Gimtadienis pirmas, „Stereo45“! Skeptikai raukė nosis, teigdami, kad negalima švęsti to, ko nėra, ir dar kitur, nei buvo, bet šuo loja, žaibai laksto – jei kalba ir daro, vadinasi, yra. Jei skrajutės dingsta greičiau, nei jomis papildai populiariausias vietas – irgi ženklas. Jei ant plakato, skelbiančio apie šventę, randamas užrašas “WE <3 STEREO”, abejonės ginamos į mišką.

Eilė į „Mulen Ružą“ buvo... tokių nebūna. Tokių niekada nebuvo „Stereo45“. Vadinasi, arba atėjo visi, kurie klube lankėsi bent po kartą, arba pačiausi „stereožmonės“ susivedė visus draugus. Nežinau, kiek buvo nelaimingų ir nepatekusių, bet viduje sutikau laimingus daugelio prieš kurį laiką minioje grūmojusių ir besikeikiančių veidus.

Kur nesidžiaugsi, kai pakaitomis persekioja tai akcijinis viskis (gal „Stereo45“ gimtadienis pretenduoja į tokį statusą, kokį turi Šv.Patriko diena?), tai visi, kuriuos įmanoma sutikti ir net tie, kurių nebesitikėjai. Trumpai tariant, tai buvo „klasės susitikimas“ su prisiminimais apie suvartotus „Electro“, pasipasakojimais, kad „ne, jau nebesitūsinu – dirbu normalų darbą ir šiaip“ bei raginimais „tai šoksim kaip per „Orgasmatron“?

Muzika užėmė tikrai ne svarbiausią vietą daugelio vakaro geografijoje, nes minios gūsiai visus nešiojo kairėn – dešinėn ir rūkyklon – vidun, norėjo to žmonės, ar ne. Todėl išgirdau tik menkas nuotrupas Golden Parazyth (girdėjau, daug intymiau pasirodymas pavyko šeštadienį “Café de Paris”), “Partyzanų” (vis įdomesni ieškojimai sprogstančioje nuo  informacijos muzikos industrijoje - pagarba), “Nesakyk Mamai!” (Manfredas vis dar gražiausias) ir “inCulto”. Šie, nors ir žadėjo specialią programą, jos nuo praėjusio gimtadienio per daug nepakoregavo. Bent jau tomis minėtomis akimirkomis – jei ką, pasakok į komentarus, gailėsimės.

„Dėsiu nuotrauką į Pažintis, paliubomu“, - tarėsi su drauge ką tik nupaparancinta ir išgavusi pažadą atvaizdą gauti internetu mergina prie tualetų, o prabėgantys vaikinai diskutavo apie tai, kaip magnio trūkumas daro įtaką mėšlungiui. Vėliau jos ar jie, galbūt kiti, bet to pačio akumuliatoriaus vedini, šoko ant scenos, laistėsi degtine ir buvo labai laimingi. Nes gimtadienyje svarbiausia buvo ne muzika, ne ją leidžiantys įvairiausių gabaritų ir lyčių DJ, ne per anksti ištuštėjęs baras, ne morališkai tūkstantį kartų gitaros o Jie – tai, be ko nebūtų „Stereo45“.  Todėl gimtadienis turėtų ištikti dar ne vienas, ir visai nesvarbu, kad Rolas apsimeta rimtu ir tvarkingai šukuoja plaukus. Kaip žinia, nuo šiol jis vadinamas “Rolu Woo”, o klubo balandžio kalendoriuje, puoštame tokiais šūkiais, kaip “Riot” ir “Nu-rave”, jaučiamos nemenkos elektrinės iškrovos. Et, pagyvenkim dar kiek šiandiena, o tada galvosim.

Gimtadienis antras, “RyRalio”! Aukštesnės jėgos savaitgalį dėkingai sustumdė taip, kad ir hauso gimtadienį aplankyti pavyko be didesnių problemų, svarstymų a la “druska ar pipirai?”  bei aukų.  Tiesa, problemą “RyRalio” svečiai turėjo tokią pačią, kaip naktį prieš grumdęsi dėl “Stereo45” – eilė! Įdomu, ar savo galias taip sustiprino Juozas, ar į “RyRalio” rinkosi tik gerai išauklėti žmonės, bet niekas nesistumdė ir nesikeikė. Bent jau pradžioje. O “Gravity” šypsenomis ir iškeltomis rankomis prisipildė turbūt rekordiškai anksti – vos vidurnaktį jau kilo viena plojimu banga po kitos.

Kol Karalius užiminėjo svečius ir priiminėjo gėlių puokštes bei tortus (turiu pastebėti, bene kvailiausios dovanos klubinėtojų pasaulyje – laaaabai nepraktiška), Lauris “per pilną”, kaip sakė Goda, šokių aikštelę, virpino tiek sau labai neįprastais kietais smūgiais, tiek penkmečio perlais – “The Future of the Future” ir “So Many Times”, jie gi ir kėlė minėtus plojimus. Austrijos lenkai Natasza ir Oscarsix netrukus šturmavo grotuvus dviguba jėga – funky keitė tech, soulful – acid, pičas vis kėlėsi ir tik kukliai svečiams per nugaras paplojęs Ignas i.v. sugebėjo tai nutraukti.

Igno seto, beje, laukiau labiausiai – nuobodu skaityti jo citatas apie atvykstančias “Atari” pranešimuose spaudai, bet nematyti atliekančio įprastą darbą už pulto. Tiesa, jis žadėjo netrukus vėl rimčiau tuo užsiimti – pasiilgo. Valio!

Apie šeštadienio nakties Igno grojaraštį galiu pasakyti tiek – nebuvo “Driving to Heaven”. Nepadėjo net maldavimai telefono ekrane. Juokas – “Exit” jau pakabintas tą daryti draudžiantis skelbimas! Antras juokas: kažkada, galbūt tame pačiame “Gravity”, telefoną su prašymu išvydę “Nesakyk Mamai!” pasiėmė aparatą sau ir mainais ištiesė mėsgalį.

Paskaitą apie naują hausą pradėjus dėstyti Vidžiui bandžiau suprasti, kiek valandų, ir ar jau laikas namo, tačiau tos laiko juostos – labai paini schema. Manau, “Gravity” palikau kažkur tarp penktos ir septintos bet kuriuo laiku, o štai paskutiniai žmonės (?) patalpas paliko devintą ryto. Tikrai naujuoju laiku. Nes gimtadienis, žinia, tik kartą.

Balandžio 14-ąją “Gravity” Ian Pooley, o aš bėgu į kiną