1-800-DAINAD : ARCHYVAS : PRAVDA : Adolfas Mekas: „Visi filmų kūrėjai eina į pragarą“

Jis yra_ Jono Meko brolis Adolfas

Amžius_ 82, tai yra, 3 metais mažiau, jei Jonui

Kinas_ atsirado todėl, kad emigrantas aktorius Adolfas Amerikoje nebegalėjo vaidinti nemokėdamas angliškai

Filmai_ jų – daug, vienas svarbesnių – „Aleliuja kalvoms“ („Hallelujah the Hills“), 1963-aisiais susuktas Vermonto valstijoje

„Karinis kalėjimas“_ arba „The Brig“, drauge su Jonu 1964-aisiais sukurtas filmas, kuris Venecijos kino festivalyje tapo geriausia dokumetine juosta.

Šv. Tula_ Adolfo atrasta kino globėja

New American Cinema Group_ 1960-aisiais Jono, Adolfo ir dar dvidešimties „kinininkų“ įkurta savipagalbos grupė

Bard koledžas_ Nuo 1971-ųjų Adolfas jame „užaugino“ kino katedrą, 2004-aisiais pasitraukė

Jono Meko vizualiųjų menų centras_ Jo kvietimu Adolfas rugsėjį lankėsi Vilniuje, trečią kartą po emigracijos

Kalba_ Pokalbis šokinėjo tarp lietuvių ir anglų

Ar kada norėjote gyventi Lietuvoje?

Ne. Aš gyvenu Amerikoj. Aš nepriklausau čia. Neturiu Lietuvoje vietos, ji - Amerikoje. Taip pat daug laiko praleidžiu Italijoje, ten jaučiuosi laisvai. Mano žmona, Pola Chapelle, ten kiekvieną vasarą veda modernaus šokio programą, taigi važiuoju drauge. Dar dažnai būnam Paryžiuje, man ten patinka. Manau, Paryžius - pasaulio kino sostinė. Jei mieste praleisi du mėnesius, gali visą laiką eiti iš vieno filmo į kitą, gali pamatyti visą kino istoriją.

Kas jūsų ir draugų kine buvo tokio, kad prieš keliasdešimt metų JAV jis buvo pavadintas avangardiniu?

Vadinamojo amerikietiško avangardo kino menininkai nemėgsta to žodžio. Avangardas - prancūzų ir vokiečių kinas, kurtas 3 dešimtmetyje. Mums labiau tiktų terminas „asmeninis kinas“. Jonas tai vadintų netgi „poetiniu kinu“. Kartais norėčiau sakyti „alternatyvus kinas“, kaip alternatyva Holivudui. Mūsų judėjimas „New American Cinema Group“ buvo naujasis Amerikos kinas, kuris apėmė dokumentiką, abstrakciją, poetinį kiną, asmeninį kiną, kino dienoraščius, filmai – tiek tiek trumpo, tiek ilgo metro. Tame nėra jokio avangardo, tik tai, ko Holivudas niekada nedarytų. Mano filmai - labiau dada, nei avangardas. Taip, kaip Jurgis Mačiūnas yra dada, fluxus yra dada, Užupis yra dada.

Įdomiai kartu su Jonu kūrėm „Karinį kalėjimą“. Tai – visiškas teatras, tiesiog filmavom keturias valandas trunkančią pjesę ir galvojom, kad rezultatas bus puikus. Deja, kino juostoje tai staiga pasirodė labai nuobodu ir negyva. Nebeliko scenoje matomo ir jaučiamo aktorių kvėpavimo, neefektyvūs tapo pasikartojimai. Viską sutraukėm į vieną valandą - tai buvo sunku, nes nebuvo galima prarasti praktiškai nieko. Tai tapo kinu. Sutraukta tikrove, kitas jausmu. Kinas netikras.

Ar nebuvo gaila išeiti į pensiją kaip dėstytojui?

Visų pirma, aš neišėjau į pensiją - aš tiesiog baigiau dėstyt. JAV, kai išeini į pensiją, persikeli į Floridą. O pasitraukiau todėl, kad tie turtingi ir išlepę aštuoniolikmečiai, kurie pastaraisiais metais stojo į Bard, apie filmus jau žinojo viską. Ateidavo su keliomis ilgametražėmis juostomis ir sakydavo: „Peržiūrėkit, kaip sugebėjau“. Jie girdavosi: „O, mano dėdė – Holivudo prodiuseris, mano – agentas, galiu bet kada ten patekti“. Jie visi nori į Holivudą, todėl aš jiems sakau - tai eikit, kam jum mokytis! Jiems neįdomi kino istorija, rūpi tik pastarieji penkeri metai. Aš paprastai pirmus mokslo metus tik demonstruoju filmus ir liepiu kuo daugiau žiūrėti ir analizuoti – kalbėti pradedam antraisiais. O čia… todėl tiesiog supratau, kad švaistau laiką.

1971-aisiais pradėjau Bard koledžo kino katedrą nuo nulio. Dabar tai - viena geriausių kino mokyklų Amerikoje. Metams bėgant, mokiau beveik visus svarbiausius šios industrijos žmones. Apskritai manau, kad devyni iš dešimties mano studentų vienaip ar kitaip susiję su kinu ir dabar. Kai filmų pabaigoje bėga titrai, atpažįstu daug pavardžių. Ypač dažnai ten matau vienos savo studentės, dabar labai stiprios kaskadininkės vardą. Ji atstoja ir vyrus, ir moteris, ir vis dar yra labai graži ir nesusilaužiusi nė kaulo!

Kaip būti režisieriumi, dėstytojau?

Režisieriumi būti neišmokysi, kaip ir neišmokysi tapyti ar kurti muziką. Jei kas nors jau yra filmų režisierius ar tapytojs, viskas, ko jiems reikia - praktika, praktika ir ar kartą praktika. Dar turi būti gerai išprotėjęs ir originalus. Išprotėję turi būti visi menininkai, nes menas - nepraktiškas ir nebūtinas, kad išgyventum. Juk sako - eikit dirbt, eikit uždirbt, o ne švaistyt pinigus savo menams. Reikia būti apsėstiems kinu. Tiesa, tai išties brangus menas, galbūt brangiausias iš visų, nes priemonių nepakeisi nemokamais dalykais. Tapyti, pavyzdžiui, gali savo krauju ir taip neišleisi nė cento. O kine… Bet nereikia laukti pinigų tam, kad imtum filmuoti. Taip niekada nieko nesukursi. Geriau suburti protingą komandą, kuri sutiktų „susimesti“ pirmajam filmui. Visi turi dirbti nemokamai. Ir jei rezultatas bus geras ir originalus, tie įdėti 5000 dolerių atsipirks ir bus galima kurti antrą filmą. Kitas svarbus dalykas – platinimas. Filmus kurti sąlyginai nesunku, bet jei jų niekas nežiūri, jie miršta. Todėl platinimas - taip pat labai svarbu. O žmonės eis jį žiūrėti, jei jis bus originalus ir geras.

Ar turit mėgstamiausią filmą?

Ne.

O nemėgstamiausią?

O, taip! Nepyk, dabar pamiršau jų katalogą... Kalbant apie mėgiamus - kai turi šešias karves ar kates, negali iš jų išsirinkti mėgstamiausios. Tik jos išsirenka šeimininką ir ateina pas tave. O šerti ir mylėti reikia visas, tas pats ir su filmais!

Ką veikiat dabar, kai nebedėstot?

Pastaruosius metus verčiau Jono knygą „Semeniškių idilės“. Išleidom ją šią pavasarį. Tiesą sakant, perverčiau ją iš naujo. Buvo siaubingai sunku, nes Jonas rašydamas tiesiog išradinėjo žodžius pagal jų skambesį, be to, naudojo tokius, kurie žinomi tik Semeniškių žmonėms ir mūsų šeimai. O štai vaikinas, vertęs knygą pirmą kartą prieš gerus dešimt metų, greičiausiai buvo apykvailis ir vertė apgraibomis bei improvizavo. Pats nelabai mokėjo lietuviškai ir dažnai klausdavo patarimo mamos, kuri toli gražu nebuvo mūsų kraštietė. Man tai labai nepatiko, nenorėjau, kad žmonės suprastų Jono poeziją neteisingai, todėl padirbėjau pats. Vargau su ta anglų kalba... turėjau laužyti jos tabu ir rašyti taip, kaip Jonas norėjo pasakyti, kaip jis žodžius vertė muzikos natomis. Turėjau išlaikyti tą poetinį skambesį... Redagavau gal pusšimtį kartų. Griebiausi net senosios anglų kalbos žodynų, ieškojau mirusių žodžių. O kol išverčiau visų augalų pavadinimus... Iš pradžių Vilniaus universiteto biologai man surašė lotyniškus jų vardus, tuomet jau verčiau į anglų kalbą. Žodžiu!

Kalbama, kad Jūs kino industrijai parūpinot šventąją.

O, Šventoji Tula, ji nuostabi... Apie ją sukūriau pusvalandžio trukmės dokumentinį filmą. Ji tiesiog kino globėja, saugo visus, kurie ją myli. Ji taip pat ir pataria - jei niekas nemėgsta tavo filmo, atsimink, Šv. Tula mano, kad jis puikus. Šv. Tulos veidas pasirodė danguje – juk šventųjų niekas nesukuria, jie tiesiog yra. Ji graži. Esat ją matę? O, negaliu patikėti, neturiu jos nuotraukos. Matyt, kažkam atidaviau ir paskutinę... O, šventoji Tula, atleisk man, kad neišsaugojau tavęs, bet tiesiog norėjau tavo globą suteikt ir kitiems!

Filmų kūrėjams dalinu ir maldaknyges. „Šventoji Tula, neleisk mano juostoms sutrūkinėti“, - kalba visi prieš miegą. Meldimasis jai juos išgelbės - kai jie pateks į pragarą, gaus vėsesnę vietą. Nesijuokit, visi filmų kūrėjai eina į pragarą, kaip ir kiti menininkai - juk skaitėt Dantės Dieviškąją komediją. Poetai gyvena septintam pragaro rate, todėl tik įsivaizduok, kokion peklon patenka kino žmonės. Be to, žinai, kas dar svarbu? Filmai turi būti trumpi, kuo trumpesni. Nes pragare turėsi juos žiūrėti visą amžinybę. Todėl jau geriau tegu jie būna trumpi ir geri, kad nesikankintum juos žiūrėdamas!