1-800-DAINAD : BŪTA : Visos gėlės Filipui

Oficialiai dar neveikiantis, neilgai toje vietoje užtrukusio „Lotus“ patalpas perėmęs baras „One Two“ jau turi savotišką legendą. Sako, kad šią vietą įkūrė Berlyne ilgai pragyvenusios asmenybės. Greta naktinio taško – ir dieninis, kuriame pilstoma kava. „No Sugar“ – labai geras pavadinimas. „One Two“, mano galva, ne toks vykęs. O pavadinimai – svarbu, kaip sužinojau šeštadienį.

Žodžiu, Stulginskio gatvė, siauras rūsys, aukštos lubos su nepridengta industrija ir iš elnių galvų suformuotas kryžius. Kokteiliai – geri, barmenai – taip pat, už jų nugarų – dar vienas kryžius, šįkart pieštas. Fotografuoti ir kalbėti telefonu neleidžiama, bent jau taip meniu rašo. Didžėjų – šįkart Johnny Cosmos iš „Doomoostudio“ – įrėmina dar ir knygų lentyna, ir netgi šokių aikštelė yra, bet ankstyvą penktadienį ji ir negalėjo būti pilna. Nemanau, kad greitu metu užsuksiu dar, nes kokteilių baras man geriausias „Alchemikas“, o šokti siaurame rūsyje – kažkaip nelabai.

Tuomet į „Unholy Macabre“, kuris pavasarį vadinosi „Dance Macabre“, o vyko ir vėl ten pat, klube „Metro“. Pažįstama, sutikta prie įėjimo, sakėsi varanti pas Matthias Zimmermann, o čia „per daug metalų“. Šie gi minėjo, kad „per daug popso“. Prie įėjimo tuo tarpu ne tik klijavo apyrankes, bet ir saldainių davė, o ir absento siūlė. Super friendly. Man patinka.

Metalų, megztinių, reperių ir visų kitų, kam ne vis vien, buvo tikrai. Ne per gausiai (ir barmenės šįkart vietinės „Metro“, ne makabriškosios valkirijos, tai net nieko nepirkau), bet prakaitui vietos pakako, kaip ir pernakt taip ir nenuvargusiam stroboskopui. Kalė dešrinis techno, grojo vokietis, sceną puošė dujokaukės. Šokėjai brėžėsi nematomas asmenines erdves, kuriose kiekvienas atrodė išėjęs į neprastą kosmosą. Nes niekas netrukdė, buvo garsu ir tampru. Tokių emocijų neužpirksi su feisbuko reklama ar įmantriais flajeriais.

Beje, iš kur šiais laikais gauna kliošinių lenarų?

Tada ėjau pas rusą, nes Philipp Gorbachev su savo interviu, šaneliais, „Cómeme“ ir bendru įvaizdžiu per porą savaičių spėjo gerokai suvilioti. „Minimal.lt“ šventė eilinį šeimos balių, „Studio 9“ tuščią erdvę bandė maskuoti kilimais, pusbrolių galėjo būti ir daugiau, ir tie, kas patingėjo, tikrai kai ką prarado.

Pusantros valandos solidaus negatyvo, čia pat aikštelėje sproginėjusio į pozityvo kamuoliukus. Pusantro metro įrangos, mikrofonas, būgnų lazdelės, „Datarock“ (arba „Nesakyk Mamai!“) laikų kombinezonas ir rytų kovos menų raištis. Beveik gyvas Briusly, nors labiau būtų tikęs „Smalai“.

Philipp Gorbachev ne tik technačius, jis dar ir poetas. Ne baltos, o stroboskopo spalvos jo eilės – „Mardaboj, mardaboj“ ar kažkas apie kokteilius ir alų ir tai, kad reikia tikėti hauso muzika.

Garantuotai šoka į pastaruoju metu regėtų pasirodymų TOP3 kartu su Felix Kubin ir Shackleton. Tai yra tai, ko neįrašysi, nepajutubinsi ir nelabai net papasakosi, bet va, bandau.

Šeštadienį įveikiau jau gal penktą ir šiemet paskutinį Tarptautinio Kauno kino festivalio muzikinį filmą. Apie grupę, kuri vadinosi „Death“ ir todėl savo laiku sulaukė tik neigiamų atsakymų, nes, nu, mirtis. Dvasiniai argumentai buvo stipresni už komercinius, tad sėkmės – retų įrašų medžiotojų ir mažo pasaulio efekto dėka – grupė susilaukė tik po 35 metų. Nors ir jau nepilnos sudėties. Tikrai graži, ir, svarbiausia, tikra istorija. Norisi eiti ir nusipirkti muzikos tokią išgirdus.

Pirkti kol kas nespėjau, bet spėjau įsukti į „Fishday“. Ketvirtadieniuose, nors labiau penktadienių rytuose, žymę paliekantis „One Ear Stereo“ kadaise Klaipėdoje inicijuotas ir „Sattoje“ aukso dienas leidęs ciklas grįžo. Šįkart – į Visų Šventųjų gatvę jau nuo vasaros šildančią „Jamaiką“, ir ta vieta, šiaip jau jauki ir atpalaiduota, turi vos du minusus. Pirmasis – „Vilniaus“ alus, antrasis – erdvė tokia maža, kad ir pasislėpti bei nepageidaujamų pašnekovų išvengti nėra kur. Bet kuriuo atveju kurį nors ketvirtadienį tikrai užsuksiu pažuvauti ilgėliau.

Buvo galimybė aplankyti „geriausią bytsų tūsą pastaruoju metu“ (cituoju, todėl kabutėse, tik todėl) – „Baltic Trail“ kompiliacijos pristatymą „Studio 9“, bet nuspredžiau, kad tokį kreivą savaitgalį verta sumaišyti galutinai. Ir paskutiniam taškui užėjau į „Q’Polo“. Aha, irgi vasarą atsivėrusi dienos pietumis ir nakties šokiais bandanti žongliruoti vieta. Kiemelis už „Lietuvos“ kino teatro tikrai geras, restorano erdvė irgi dieną į fotelį įkristi tinkama – kažkuo primena „Havana Social Club“, ne veltui to paties savininko. Diskoteka gi apvali ir viduryje čiurlena fontanas, bet net ir nemokamo įėjimo dėka buvo vos dvi šokėjos. Muzika – ne stiprioji dalis, ta prasme visi tie kokteilių barai vienodi. Nelabai įdomu.

O dabar laukiam penktadienio, alva noto, Traxx, „Space Me Out“ premjeros ir taip toliau.