1-800-DAINAD : BŪTA : Kedų šokiai, stalo futbolas ir planetos

Aš ir vėl ėjau penktadienį. Šeštadienį irgi bandžiau, iki vidurnakčio radau daug naujų dalykų, bet tik tiek. Pirmą išeiginių naktį gi nieko stipraus nesitikėjau, bet ausys ir kojos liko net labai patenkintos.

Viena koja įkelta į „MyBar“ – didžiausias šio baro Basanavičiaus ir Pylimo g-vių kampe privalumas yra buvimas kampe, tai yra, daug stiklo ir pirmasis pastato aukštas. Labai gerai. Viename langų giliai (skambesio prasme irgi) įsitaisę tupi iš interneto žinomi didžėjai, didžiąją ploto dalį užima foteliai ir baras, sako, šokiams vietos yra rūsyje, bet, matyt, jam buvo ankstoka. Vienokia ar kitokia programa čia numatyta kiekvieną laisvą vakarą, todėl progų, manau, dar bus. Kampas šviečia gana draugiškai, neturėtum pražiopsoti.

Kita stotelė pirmame aukšte ir su langais – „ŠMC“. Kuo toliau, tuo rečiau čia beužsuku, ir kaskart įsitikinu, kodėl. Garsas net ne joks,, o nepadoriai blogai pasenusiai sugadintas šimtų legendinių vakarėlių „trim aukštais“, kai lipnūs skysčiai liejasi toliau, nei pasiekia didžėjaus rankos. Pridėjus ne wav‘inių kompaktų kokybę išvis nesupranti, kaip galima taip klausytis muzikos ir dar pagal ją šokti. Bet žmonės bandė. Tiesa, didžioji dalis sėdėdami už staliukų, bet ir koloną buvo kas ramstė. Fotografijos ant sienų atnaujintos ir gražios, o Paulius Pee iš Suru.lt sklandžiau rašo, nei miksuoja disco klasiką (neabejoju, kad aš – taip pat). Tiek.

„Soul Box“ ir kedų vakarėlis! Visas pavadinimas – „Air Max Urbana #2“, pirmą tikrąja to žodžio prasme pražioplinau ir tikrai gailėjausi, todėl šįkart „Nike“ produkciją bare apžiūrinėjau dar prieš vidurnaktį. Vienas įvykio iniciatorių-vykdytojų Vaiper tuo tarpu liūdnokomis akimis dairėsi po apytuštę salę, kuriai dirigavo Harvey Clef, ir guodėsi, kad praėjusį kartą pilna buvo jau vienuoliktą. Tuo naktiniai nuotykiai ir įdomūs, kad taisyklės čia negalioja jokios, be to, reperiams gal labiau įdomus „G&G Sindikatas”, netoliese koncertavęs – taip bandėm guostis, o kai Vaiper perėmė pultą, pasimiršo visi svarstymai. Rankos ir kojos atsidavė naujai muzikai, kas minutę besvyruojančiai nuotaikai, šokliam, lyg krepšinio kedais apmautam bytui ir iš visų pasaulio muzikos pakampių surinktiems semplams. Toks turi būti didžėjavimas šiandien, paremtas ne matematiškai tiksliu suvedimu, o nuolatiniu stebinimu ir kutenimu.

Kad jau buvom kvartale, sukom ir į „Opium“. Juk bilietas į vieną pusę – kišenėj. Taip, „One Way Ticket“ pasistengė su skrajutėmis, viršijusiomis ne tik įprastą kišenei formatą, bet ir įprastų grafinių-informacinių detalių skaičių. Keista, kad šiais laikais kas dar tiek dėmesio skiria šiam spaudos reklamos žanrui, bet tikrai gražu ir verta išsaugoti kolekcijoje. O diskoteka irgi buvo smarkiai vykusi – viršuje, kaip visada visi aiškinosi, pažindinosi ir nerimavo pagal Antonio, apačioje gi teko kiek nustebti pamačius naują porą už pulto – Recoco ir St. Stereo. Nauja ji gal tik man, neneigsiu, bet prieš kokį porą metų apie tokius duetus net patys jo nariai turbūt nebūtų pagalvoję.

Muzikine prasme elektrifikuota moderni klasika priminė „seną gerą gravą“, aš nejuokauju, kažkokia „revoltinė“ partizaniška nuotaika tvyrojo tarp kolonėlių. O šokėjai visi suprato, kur atėję, ir tai yra didžiausias įrodymas to, kad nuosekli muzikinė klubo politika, vengianti chaotiškų festivalių ir pulto užpildymo „bet kuo“ auklėja ir teigiamai kreipia jo publiką. Dar vienas rimtai gero tūso įrodymas – ant klastingųjų „Opium“ laiptų kažkieno pamesta liemenėlės šleika. Hawt!

Artėjusį Golden Parazyth koncertą iškeitėm į Fresho solo „Soul Box“, ir tikiu, kad tai buvo tikrai geras pasirinkimas. Su visa pagarba parazitui, kuris, sutiktas šeštadienį, sakė, kad viskas buvo šaunu ir buvo grota be marškinių. Freshas gi liko ir su marškiniais, ir su akiniais – jei ne kolonėles gluminantys footwork sąskambiai, griebę bei negailestingai sudoroję ir jungle klasiką, ir Kanye West epą „Flashing Lights“, ir net šokamiausią iš pernai „Battle For Middle You“, galėjai pagalvoti, kad kuklus vaikinukas kompiuteryje programuoja kokį nors appsą. Bet ne, jis išradinėjo naujus šokio žingsnius, kaip ir tie, iš pradžių pabaidyti, vėliau vėl supuolę į apvaliąją aikštelę. Teko gręžti ne tik marškinėlius, bet ir kojines, ir ši muzikinė mankšta nubraukė mažiausiai penkerius senatvės metus. Ačiū ir ačiū ir ačiū.

Opa, ir jau šeštadienis. Toks gurgždančiai baltas, kad namie sėdėti – tikra nuodėmė. Nenusidėjom ir naują meno erdvę Planetariume „The Gardens“ išbandėm vos pritemus. Duetu skaitomas tekstas besisukant klasikinei planetų, žvaigždžių ir visatos programai priminė kadaise – na, prieš daugiau nei ketverius metus – čia siautėjusius minimalistus su Murcof priešaky. Magiška ir daug potyrių savyje talpinanti erdvė tiesiog po nosimi, verta prisiminti.

Tada – stipri naujiena man, „Foosin“.Vėl dešinys Neries krantas ir „Ūkio banko teatro arenos“ užkampis. Tikrai neįsivaizdavau, kad čia kas nors yra, o, pasirodo, yra jau kuris laikas ir gausiai. Nuotaika ir spalvų gama – maždaug kaip „Play“ ir gal kiek „Satta“, tik futbolo stalų kokie aštuoni. Aišku, visi užimti metams į priekį. Labiausiai susisukusiems – „Zilitono“ klasika po laiptais, o ausims – laiko neapribota ypatingo atidumo gaivi selekcija iš Souldatov ir Genn Bo, šiek tiek clubtropikalistų, šiek tiek neringafm‘istų. Viskas, ko reikia, jei tik išdrįsi pereiti tiltą ir apleisti Senamiestį.

Du didžiausi savaitgalio planai – „The Kings“ džiunglės ir „Yaga Ball“ karnavalas – neįvykdyti, bet nuotraukas jau mačiau ir visi liūtai, vaivorykštės, policininkės, elfai ir lianos atrodė tiesiog puikiai. Matyt, dar bijau didelių erdvių. Linkėjimai!