1-800-DAINAD : BŪTA : Ne-ri-mau-jam!

Jei pernai buvo trigubai arabiškai, šiemet peržengėme pačias toliausias darkside ribas šioje festivalių planetoje. Nei verta, nei padoru detalizuoti – tiesiog Minimal.lt komanda galėtų jau dabar skelbti išankstinę registraciją į kitų metų reivobusą. Su jumis, mąžiai, nors ir į pasaulio kraštą.

Visų pirma, reivobusas vėlavo. Išvykti mūsų, reivo pirmūnų, klasė turėjo pirma iš trijų – penktadienį 8 val. nuo Žvėryno žiedo, tada susirinkti rinktinius Kauno festivalininkus ir minti kiek įmanoma skubiau iki Plocko. Palapines planavome kelti maždaug šeštą vakaro, tada deramai atsipūsti ir eiti mušti delnais su visokiais Dusty Kid (neatvyko, cha cha), The Black Dog ir kitomis elektrinėmis Asmenybėmis. Deja.

Po pirmos valandos laukimo praėjusių metų himnas „Ba-lia-vo-jam“ virto į „Ne-ri-mau-jam“, o skanduotes greitai išgirdo ir artimiausio „Iki“ pardavėjos. Nenuostabu, kad atėjus pietų metui dalis rinktinės, sudarytos iš didžėjų, fotografų, promoterių, šokėjų, jau atrodė lyg po penkių Maiklo Džeksono DJ setų, bet mes tik labai norėjome pajudėti.

Judėjome ilgai. Per ilgai. Kelią tvėrė lenkų policija, kamuoliniai žaibai, nuogi šokiai (!!!) degalinėse, dar žaibų. Jau PO VIDURNAKČIO, kai „Audioriver“ šniokštė visu pajėgumu, aš ir dar pora (ne)laimingųjų buvome išmesti prie festivalio biuro atsiimti akreditacijų. Tada laiptais, šimtąkart ilgesniais už tuos, kurie iš Mindaugomaksimos veda į Trakų gatvę, žemyn iki tų, kurie palapines jau buvo pasistatę. Tada iki autobuso, kuris, mus apmovęs, jau stovėjo kitam pasaulio krašte. Tada vėl į lietuvių zoną. Palapinė iškilo per rekordinį laiką, daugiau nebebuvo ko laukti, nes laukė Elena.

Visi mitai apie bobas už vairo, vedančias į mirtį už kampo, susigėrė Plocko smėlin. Ellen Allien pokšėjo tą patį smėlį džiovinančiais kūriniais, nė iš tolo neprimenančiais jos gero, bet labai verksmingo naujo albumo – labiau pasakojančiais apie karštą rytą kažkur pietuose, saloje, no parking. Visi užskaitė, tik euroskeptikai palapinės kampuose į sąsiuvinius žymėjo bėgančius arklius. Kaip minėjau vakar kažkur internete, arkliai tėra GERO festivalio simbolis. Čekiraut:

Ellen Allien nuėjo pasėdėti, pultą užėmė ir instrumentais apstatė JIS. Pasakų princas, Metų Vyras 2010, „The Knife“ pusė Oni Ayhun. Jei pernai „Melt“ bene labiausiai mane prismeigė jo sesė Fever Ray, šiemet Dreijerių klano atstovas atvirkščiai – iškėlė kažkur aukščiau, nei kruvinieji laiptai, ir suko suko aplink, kol saulė ėmė kilti aukščiau už mus. Tiesiog vienareikšmiškai geriausias festivalio ir visos vasaros atradimas! Čia – tik menkas atspindys:

Vėliau lygiai toje pačioje palapinėje šokom pagal Karotte, dar linksmesnį, nei Elena, dar šoklesnį ir labiau išsišiepusį. Batai verkė sumesti į krūvą, ir tik post-autobusinis nuovargis apie septintą ryto nuvarė į miegmaišius.

Miegmaišiai buvo klaida, nes jau po poros valandų ištiko standartinė festivalinė situacija – karščio smūgis į palapines, nusviedęs tiesiai į abejotinos kokybės, bet jau pernai įsimylėtą ežerą. Tada vėl laiptai į viršų, dvi minutės „Red Bull Music Academy“ scenoje Plocko centre, maistas, gėrimai, žemyn į palapinių miškelį, pogulis ir... Hm, vėl sutemo.

„Silence Family“! Pagaliau, šimtą kartų apie projektą rašiusi ir girdėjusi, sugebėjau pilną sudėtį išvysti ir gyvai. Pagrindinėje „Audioriver“ scenoje, prieš Laurent Garnier pasirodymą – rimta... Visi, net patys išdykiausi „Silence“ nariai ruošėsi tikrai atsakingai, balansavo miegą ir repeticijas, ir tai matėsi bei girdėjosi. Gera, kad lenkai, nepatyrę „I‘ll Be Gone“ kelionės per topus ir visus Lietuvos grotuvus, vis tiek jį ir kitus lietuvių hitus smarkiai užskaitė. Net išmoko skanduoti „Stroc-ki, Stroc-ki“. Man gal norėjosi daugiau techno ir uptempo, mažiau gitarų ir downtempo, bet projektą ir visas sudedamąsias jo dalis reikia pristatyti išsamiai, o tai tikrai buvo padaryta.

Ir tada, ir tada... Nors viena proto pusė lyg ir liepė eiti klausyti „The Modern Deep Left Quartet“, tai yra, „Cobblestone Jazz“ projekto, kurio CD kokį mėnesį įtemptai sukosi grotuve, bet ėmiau pasirinkau tą iš didžiųjų L ir R raidžių. Iškart po pasirodymo jaučiausi kiek sutrikusi, bet dabar jau galvoju, kad ten buvo taip labai, kad... Na, gal norėjosi daugiau, ilgiau, išsamiau, improvizuočiau, bet! Muzikantams dirigavo kažkokia aukštesnė jėga, o pats Laurent Garnier buvo toks smagus, kad pradėjau galvoti, jog visus į festivalį atvykusius atlikėjus lenkai priima su kažkokia ypatinga duona ir druska. Gavom labai daug „Gnanmankoudji“, visas MP3 ir Youtube perklausas nunešusią „The Man With The Red Face“ versiją ir festivališkai sutrupintą „Crispy Bacon“. Tiek. Pliusas į reiverio dienoraštį.

Dar vienas pliusas – Plastikman, užsidaręs savo kube, įmontuotame į gerokai per mažą jo ego ir gerbėjų būriui palapinę. Pykstu, kad organizatoriai tuo metu didžiąją sceną atidavė „Hadouken!“, kurie mano eilučių neverti, ir todėl Ričkos alter ego turėjau stebėti per žymiai už mane aukštesnių reiverių nugaras.

Ką bepridėsi – „Spastik“, fantastik ir visi kiti Plastikman koziriai, taip tampriai suklijuoti į viena, kad baisu buvo nusukti galvą ir ausis, idant ko nepraleistum. Viską sutvirtinusiais klijais tapo vizualai, žaibavę stipriau nei tas penktadienį autobusą palydėjęs kirtis iš dangaus. Nieko naujo neišgirdau, bet taip ir turėjo būti.

Toliau jėgų užteko tik porai pirmų Magdos gabalų – sakė, o ir pati iš miegamojo girdėjau, kad buvo visai gražu ir rytiška. Po jos dar stojęs Anthony Rother tuo tarpu nusprendė užsiimti rytinės mankštos vedimu ir nebaigė net septintą ryto. Anaiptol, atsuko garsą iki maksimumo ir priminė „Stereo45“ hitą „Mother“. Kad gal ačiū!

Nenorom, oi nenorom buvo renkami po pievą išmėtyti daiktai, lankstomi miegmaišiai ir paieškomi palapinių kuoleliai. Rūškanos 150-yje reivobusų gyventojų veidų, tiesa, nesimatė – ją puikiai maskavo įkvėpti „Audioriver“ garsiniai ir vaizdiniai įspūdžiai. Todėl tik susėdus vairuotoją vėl ėmėm nervinti techno, skanduotėm ir kitais privalumais, dėl kurių kitąmet autobusų nuomos firmą tikrai teks keisti. Ir ne tik dėl to. Kaip galima tiek valandų važiuoti tokį trumpą atstumą?! Namo grįžom jau po antros nakties. Juoko atsargų buvo likę mažokai.

Papildėm jas iškart po pirmadienio darbų. Visos trys ekskursiją išgyvenusios klasės būrėsi „Vasaros terasoje“, kur lenkų dėmesio išmaudyti „Silence“ vyrai ir vėl miklino savo obuolius bei klaviatūras. Auch, man patiko tikrai labiau! Mažiau erdvės blaškymuisi, daugiau savasties aplink, pažįstamas asfaltas ir dangus, na, ir labiau atsipalaidavę patys artistai. „Everyone‘s got to make a living“, - kartojo ir kartojo Strockio kompiuteris, o tai vertė nerimauti, baliavoti, nesustoti ir įtemptai šypsotis. Net ir šiandien, kai jau tiesiog antradienio vakaras.

Ar važiuosim vėl? Visi kartu? Tikriausiai. Tik jau ne penktadienio rytą, nes diena autobuse užmuša arklį. Gerai, kai draugų aplink tiek daug - tada lenkiški festivaliniai minusai ir nepatogumai (o jų buvo, ir ne tik laiptai) tiesiog netenka prasmės. Tak džienkuje, nu! Viena iš reivobuso mamų Kamilė visiems jau parašė po penketą iš reivo, aš tegaliu prirašyti po pliusą.