Art of Tones apie meną, žurnalistus, pietų Prancūziją, Naujuosius (interviu)
Daina Dubauskaitė 2012-12-19 12:45
Gal kažkam žemiau esantis interviu pasirodys neįprastai mano blogui trumpas, bet tam yra gana įdomi priežastis. Pirmoji mano paruoštų klausimų dalis buvo susijusi su ankstesniuoju Art of Tones, arba Ludovic Llorca, kūrybos etapu. Tuo, kuriame jis, pasivadinęs tik pavarde, išleido albumą „Newcomer“. Tai buvo prieš 11 metų, ir aš tikrai nuoširdžiai suprantu atlikėją, kurį galbūt kalbos apie tokio senumo įvykius jau išvargino. Ir visai nepykstu, kad atsakinėti jis ėmėsi tik nuo penktojo klausimo.
Bet kuriuo atveju skirtumai tarp Llorca ir Art of Tones girdimi kiekvieno ausiai. Su „Newcomer“ buvo galima raivytis ir svajoti, o „Room with a View“ ar „20:20 Vision“ leidžiami naujieji kūriniai, nors gilūs bei jausmingi, veda šokti.
Į Vilnių Ludovic ateinantį šeštadienį, gruodžio 28-ąją, atskris Lorano Vaitkaus ir Hallucin kvietimu – „Opium“ langai virpės antrojo serijos „Hooked On“ susiėjimo proga. Lapkritį judėjimas pradėtas su Ed Davenport, sausį tęsime su John Daly. Kol kas – tai, apie ką kūrėjas iš Prancūzijos sutiko kalbėti.
Kiek žinau, gyveni pietinėj Prancūzijoje. Kuo šis regionas tau, kaip kūrėjui, padeda?
Taip, netoli Ispanijos sienos. Man ten labai patinka – nėra nė kruopelės blogos energijos, kuri tvyro dideliuose miestuose.
Anksčiau gyvenau Paryžiuje, tai ėmė varginti, nes girdėdavau daug betikslių kalbų ir sutikdavau daug išlepintų tuščiavidurių žmonių. Daug daugiau, nei nuoširdžiai kuriančių. Nekalbu jau apie orą ar faktą, kad, norėdamas susitikti su draugais, turi keliauti pusvalandį ar 45 minutes.
Ten, kur esu dabar, žmonės paprastesni ir atsipalaidavę. Manau, čia lengviau užmegzti bet kokio tipo santykius. Kasdien šviečia saulė, nuo pat ryto. Geriau valgome. Einame į paplūdimį. Grožimės gamta. Dienas baigiame su draugais baruose gerdami vyną. Aišku, pasiilgstu normalių vakarėlių, bet gal jau ir aptingau nuolat klubinėti.
Ar kartais pagalvoji, kad kokią svarbesnę progą savo karjeroje praleidai?
Nemanau, kad praleidau. Šiaip ar taip, jei karjeroje nieko nevyksta, kaltinti gali tik save. Kartais norėčiau būti vieną ar kitą nuveikęs... Bet juk niekada ne per vėlu.
Anksčiau žmonės, rinkdamiesi muziką, pasitikėjo žurnalais ir juose rašydavusiais kritikais. Kaip manai, kas dabar svarbiausias patarėjas?
Nežinau, pats asmeniškai niekada žurnalais nepasikliaudavau... Kiekvienam savo, o žurnalistai juk tokie patys eiliniai žmonės, kaip tu ar aš, tad kodėl turėčiau klausyti būtent jų nuomonės? Man anksčiau geriausias šaltinis atradimams buvo įrašų parduotuvės. Ir didžėjai, kuriuos stebėdavau klubuose.
Apskritai meną geriausiai reklamuoja apie jį nuoširdžiai kalbantys žmonės. Draugai, kurių skonis panašus į tavo. Jie ateina į svečius ir papasakoja apie neseniai išklausytą nerealų albumą. Ir tu užsimanai jo paklausyti... Muzika – tai dalijimasis.
Ar svarbu, kas išleis tavo kūrybą? Esi dirbęs su tikrai puikiomis įrašų kompanijomis, kaip manai, ar jų išleisti kūriniai būtų tikę kitur?
Manau, didžiausias skirtumas, kam atiduoti savo muziką, matosi galvojant apie pasiekiamumą. Juk skiriasi, ar geras kūrinys išleistas 200 vinilų tiražu mažoje leidykloje, ar pasiekiamas visame pasaulyje visais formatais. Nors, galų gale, už save muzika visuomet pakalba. Jei įrašei tikrai stiprų darbą, jį įvertins tiek žmonių, kiek reikia. Sakydamas „stiprus“ turiu galvoje tikrą muziką, ne radijo formatą.
O aš asmeniškai... Kiekvienąkart perduodamas kūrinį vienai ar kitai leidyklai jaučiuosi pasirinkęs teisingai, nes būtent jie manimi tuo atveju pasitiki. Žmogiškieji santykiai čia irgi labai svarbūs.
Kaip reaguoji išgirdęs, kad tavo kūrinį groja kas nors kitas? Klubuose ar kitur? Pats naudoji savo kūrybą DJ setuose?
Dažniausiai man būna gėda... Ypač kai girdžiu „Newcomer“ albumo kūrinius, kokį dešimttūkstantąjį kartą. Klausydamas savo muzikos mintimis nusikeliu į jų gimimo studijoje momentą...
Pats kartais savo gabalų pagroju. Kai pats jaučiu, kad tiks, ir kai suprantu, kad žmonės to iš manęs tikisi.
Praėjusią savaitę šnekučiavausi su tavo tėvynainiu Vitalic. Ir jo, ir tavęs paklausiu – kas šiandien yra „prancūziškas“ skambesys elektronikoje? Gal jau ne „Daft Punk“?
O, geras klausimas. Ypač kai turi omenyje, kad daugelis prancūzų prodiuserių šiandien gyvena Berlyne, Amsterdame ar Londone, che che.
Manau, „prancūziškas“ skambesys šiandien labiau sietinas su „Ed Banger“ šeimyna, gal „Sound Pellegrino“, „Club Cheval“... Na, bet kuriuo atveju tai ne visai man. Mano favoritai yra prodiuseris Brawther ir „My Love Is Underground“ leidykla.
Kalbant apie tave... Tiksliau, tavo pseudonimą. Ar elektroninė šokių muzika – meno forma? Kai kurie sako, kad tai – tik muilo burbulas.
Jei kūrėjas įdeda savęs į kūrinį, dainą, paveikslą, eilėraštį, apysaką, skulptūrą, tuomet tai – menas. Ir nesvarbu, ką sako kiti. Gal kažkam pasirodys, kad 20 minučių kartojasi dvi natos, bet jei tas natas renki atsakingai ir dėl tam tikros priežasties sudėjai kartu, toks kūrinys – tavo dalis. Taigi ir menas. Su tokiu apibrėžimu aš sutinku. Tiesa, geras tas menas ar blogas, jau kita diskusija.
Negaliu nepaklausti, nes jau ant nosies. Pas mus atkeliausi tarpušvenčiu, o per Kalėdas ir Naujuosius dažniau dirbi ar ilsiesi?
Naujieji metai – tikrai ne pati geriausia proga švęsti. Man ji tokia „automatinė“, žmonės verčiami linksmintis, nors gal visai nenori. Visi nusisvaigina tikrai per gausiai, kad dar sugebėtų padoriai leisti laiką. Žodžiu, Naujųjų vakarėliuose visi susirenka dėl klaidingų priežasčių todėl tie renginiai nuobodūs. Retsykiais juose didžėjauju ir pats, nors po kiekvieno tokio karto sau pasakau, kad daugiau niekada. Na, o Kalėdos man – metas šeimai.
ART OF TONES @ Facebook
ART OF TONES @ Soundcloud
HOOKED ON
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS