1-800-DAINAD : BŪTA : Linkiu jums Wuppdeckmischmampflow

Gimtadienio proga gavau jo miksą „Wuppdeckmischmampflow“, dar naujas, dar tik gero mėnesio šviežumo, ir man eilinį kartą neįdomu, ką sako torrentų sekliai. Kūrinių atseit 14, iš tiesų – dvigubai daugiau, nes tas pats Villalobosas čia lipa ant „Tiefschwarz“, „WhoMadeWho“ – ant „Claro Intelecto“, ir taip toliau. Yra į ką įsiklausyti ir štai jau dvi savaites miksas neapleidžia mano autogrotuvo, nors eilėje nerimauja Isolee.

Nicolas Jaar tuo tarpu atidaviau namams. Nemelavo Andrzej Bong dar gruodį, kad tai bus vienas 2011-ųjų albumų. Labai vakarinis, melancholiškas ir skambus. Man tarp eilučių pasakoja apie gražius festivalinius rytus, ir atidesni skaitytojai supras, kodėl. Ir dar laukiu siuntinio su „The Streets“! Paskutinis tikrąja to žodžio prasme, o nė vieno blogo iki šiol nebuvo.

Tiek daug apie muziką solo erdvėje, o ne viešoje, nes praėjusią savaitę ne tiek daug pastarųjų ir aplankiau. Na, antradienį su Juliana ėjom lauk. Iš pradžių su kolegom pasėdėjau „Tappo d‘Oro“ ir galiu konstatuoti, kad per kokius metelius niekas ten nepasikeitė, netgi the patys „The Cardigans“ groja, tik gal vyną daugelis geria nebe namų, o butelinį.

Tada buvo „Plum Bum Bar“. Sąlyginai naujas – šimtą metų ten buvo respublikinis „Taškas“, interjero prasme nekas tepalytėta šviežių vėjų, bet jauku ir patogiai šviesu, bent jau ankstyvą naktį. Daug stalų ir ilgas baro perimetras, nes ne visi ir ne visada nori stovėti, nors Samuel Tange ir dėjo vieną po kito elektroniškai minimalistinius vyniotinius. Manau, gražus balansas tarp girdyklos ir vietos šokiams.

„Opium“, nors labiau prie šokių, Nepriklausomybę pasitiko kažkoks neatpažįstamas. Apačioje būriavosi turistai iš Vakarų, nustebę, kad negroja „Duran Duran“, juk taip ant skrajutės buvo parašyta? Nežino jie vilnietiškų savaitgalio padavimų apie tris „duranus“, tad ir neatsipalaidavo iki teisingo lygmens. Jiems padėti lyg bandė vienu metu į šokių aikštelę įsiveržęs būrys jaunų ledžių, bet mes tuomet jau tikrinom odos atsparumą šalčiui Gedimino prospekte.

„Havana Social Club“. Ilgai planuota purvinos meilės naktis. „Fake Rolex“, deja, savo londonietišką bass aerobiką vedė vos saujelei išrinktųjų, o du šių netgi buvo užsiropštę ant scenos ir bandė atlikti go go programą. Gražu nebuvo. Kiek švelniau – restorane, bet didžėjaus repas ten buvo toks praėjusio amžiaus, kad beliko eiti į „Satta“.

Tai buvo vienas protingesnių vakaro sprendimų. Šeimyniškai skambu, atpalaiduotas regis/ska/dub, po kojom besišlaistantys šunėkai, megztiniai, laimingos akys ir burnos. Pavyko nurimti ir nusišypsoti. Na, bet pakeleiviai užsimanė į „ŠMC“, o iš tiesų į „Gorky“, kur, kaip po to transliavo, tąvakar ir buvo geriausia. Tarkim! Negaliu teigti, nes nebuvau.

Matyt, reikės užeiti į „Swayzak“ DJ setą, ar dar kada anksčiau. Ir į „Pre-Party“ barą prie „Skalvijos“ reikės užeiti. Ir į „Berlin“, jei tas kada atsidarys. Gal net į „311 Buddha“ įsidrasinsiu. „Basement Bar“ irgi patikrinsiu, vėliausiai – kovo 10-ą. Tą pačią naktį, kai virš Vilniaus susigrums „Optimo“ ir Caspa skleidžiami magnetiniai laukai. Savaitę po to, kai Lone melodijos suksis ant kebabo iešmo „Oranžiniame bare“. Pavasari, tu žadi tiek daug! Beje, dar vasarį, dar žiemą, jau šią savaitę, ir netgi jau ryt prasideda „Bangų“ teorijos„Sattoje“. Nugi ir čia labai įdomu.

Bet pirmiausia reikėtų pragyventi vasario 25-ąją ir mylimus bei nekenčiamus „Djscene geriausius“. Po to renginių pažadu neorganizuoti, bent jau kurį laiką, ilgą laiką. Labai sunkus darbas! O gal tiesiog nereikia taip jautriai asmeniškai visko priimti?

Pabaigai visi pradžioje minėti ausų minkštikliai.