1-800-DAINAD : BŪTA : Atostoginis-festivalinis-naujieninis

„Mix Subo“ penkmetis pagaliau atšvęstas net du kartus, ir, manau, bent iki lapkričio 18-os, kai iš Berlyno su Loranu ir Hallucin pagroti atvyks Oliver Deutschmann, laidoje tvyros sąlyginė ramybė. „Soul Box“ prieš savaitę buvo viena, o „Opus 3“ studijoje praėjusį penktadienį – visai kas kita. Iš pradžių, tiesa, visai ramiai ir net kažkaip nejaukiai (mat studijos šviesas Loranas prigesino gal tik kokią pirmą nakties), bet Endžiui jau antrą valandą atakuojant „Mondayjazz“ eteryje dažniau girdimais šmotais ir šliosais buvo aišku, kad aštuntos ryto sulaukę tikrai bus apdovanoti. Radijo studija į nedidelį, bet proper klubą, kuriame visi žino, ko susirinko, panašėti ėmė gausėjant svečių būriui ir su sąlyga, kad šie gimtadienio pagroję neapleido. Nestandartiška, nebūdinga ir išties išskirtinė proga taip pabūti. Wow. Ačiū supratingam „Opus 3“ vadovui ir atkakliam Loranui? Beje, įrašo nėra – techniniai trukdžiai. Bet gal taip ir geriau, nes kai kurių akimirkų atkartoti net neverta stengtis.

Pačiai keista, bet spėjau beveik valandą praleisti ir „Gorky“. Čia vyko „Rap is Cool“ improvizacijų laisva tema vakaras – imu nebesuprasti, kur ir kokiu dažnumu šios serijos renginiai vyksta. Ateinantį savaitgalį, pvz., bus „Soul Box“... Per dažnai nėra sveika, bet repo alternatyvų šiuo metu ne tiek ir daug, neskaitant beats isterijų. Tai va. Įprastai drum‘n‘bass, dubstep, na, dar ir garage pėdas mėtantis Intakz „Gorky“ debiutavo ir kaip hiphopo selektorius. Tadas iš „Rap Is Cool“ (jis ir Namų kūryba) minėjo, kad Intakz pasikvietė įkvėptas jo juodosios „Dainų Dainai“ rinktinės. Čia tai pripažinimas, pranokstantis bet kokius perklausų skaičius... Smagu girdėt. Deja, būtent artisto paklausyti norėjusių daugiau neatsirado. Gal kokie trys-keturi. Viršuje tuo tarpu judesys augo gerokai gausiau. Viena vertus, malonu, kai didžėjus groja tik tau, bet turiu įsivaizduoti, kad jam turėjo būti liūdnoka.

Pradžiai tiek. Šeštadienis – labai kompaktiškas ir apribotas vienu kultūriniu veiksmu, neskaitant laigymo po Kernavės piliakalnius. 21-asis festivalis „Gaida“ palydėtas Filharmonijoje. Labai džiaugiuosi, kad šiemet spėjau į net tris ir visiškai skirtingus festivalio vakarus. Kontrabosai nunešė, elektros lemputės įkrovė, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras gi didelio stebuklo nepadarė, bet lietuviškos naujienos ir lenkų kompozitoriaus Henryko Góreckio „Trečioji simfonija“ sielos masažą atliko. Taip, simfonija ta pati, kuri skamba „Lamb“ kūrinyje „Górecki“. Šio ir pomėgio tikrinti pavadinimų kilmę dėka apie kompozitorių ir sužinojau. Beje, senokai girdėti „Lamb“ turi naują albumą ir vasario 11-ąją pristatys jį Rygoje.

Sekmadienis? Uždarom dar vieną festivalį. Taip, audiovizualinės poezijos festivalyje „Tarp“ – jau šeštame, sveikintini darnios ir vis gausėjančios komandos pajėgumai – muzikos tikrai buvo. Nepasakyčiau, kad į „Loftą“ ėjau būtent dėl jos – paklausyti socialiai atsakingos Saul Williams poezijos gyvai progos daugiau gali ir nepasitaikyti. Kudirka arba Messiah gi paruošė naują urbanistinę programą ir porino ne tik apie žudantį rūkymą, bet ir apie transporto stoteles. Su Jacques Gaspard Biberkopf ritminiu palaikymu, tiesa, muzika projekte „O!” yra smarkiai silpnesnė už tekstus ir todėl gerai, kad savo charizma Messiah ją nustūmė net į tolimesnį, nei antras planas. Stebėdama kovos meno vertus jo judesius scenoje galvojau apie tai, kad ką reperis-poetas bepasakytų, viskas skamba, lyg turėtų prasmę tarp eilučių. Efektingai.

Gal tik kiek per daug to Mesijaus buvo sekmadienį scenoje – ir slam turnyrą laimėjo, ir su Biberkopfu, o vakaro žvaigždė juk buvo Saul Williams. Beje, labai draugiškas ir atviras, tiesiog savo esybe deklaruojantis eiles, todėl net nevykusį pokštą apie jamaikietišką mūsų vėliavą jam galima atleisti.

Ir tada nelabai net laukta, bet visai smagi naujiena. Žiemos miegu užmigusioje „Musėje“ Jakšto gatvėje lankiausi kokį pusę karto, ir įspūdžio ta vieta man nepaliko jokio. Pasirodė kažkaip atgrasiai, ko nepasakyčiau, pavyzdžiui, apie kitą daug smarkiau alternatyvesnę vietą – „XI20”, todėl nekaltinkite manes lepumu. Žodžiu. „Musės“ nebėra, bet štai jau kelios dienos veikia „Spot Club“, penktadienį prasidėjusį ir kažkada link antradieni ryto pasibaigusį (su pertraukom?) atidarymą pažymėjęs drum‘n‘bass, hard techno ir trance šūkiais. Mums besilankant vakaras buvo jau trečias, taigi minios nesutikom. Tiesa, prireikė laiko suvokti, kaip patekti į patalpą, iš kurios sklido kojų raumenis kutenę garsai, mat prieš nosį buvusios durys skelbė „Praėjimo nėra“.

Yra jis kiek dešiniau, ir iš dienos šviesai menkai tenusileidžiančiu apšvietimu bei visai ne klubiniais, o kaimiškais suolais bei smagutėliais sienų piešiniais puošto baro staiga patenki į labai juodą, haliucinogeniškai sušviestą ir minkštą patalpą. Čia pupsėjo trance, tiesa, ne pats psichodeliškiausias ir ne pats šokamiausias. Bet užstrigom net kokiam pusvalandžiui, ir kažkodėl manau, kad artimiausiu metu bandysim dar. Lapkričio 25-ą – renginys „Psychedelic Spot“, welcome.

Taip po truputį nusidedant jėgų užteko ir pavydėtino pavadinimo pirmadieniniams „Opium“ šokiams „Hell Of A Night“. Tiesa, nuotaika virte virė, tad būtų tikę ir DJ 1 su DJ 2, bet tai, kad viršuje tvarką darė Ampule ir Loranas Vaitkus, apačioje (tik nuo vidurnakčio, bet nėr čia ko anksti į diskotekas eiti) – Vidis, Manfrė ir Saulty, buvo tik labai skambus pliusas. Tiesa, antrąkart į klubą grįžus apie trečią nakties du pastarieji ramiai sau sėdinėjo „Briusly“, o už pulto rūsyje darbavosi tik Saulty, bet jam tai, atrodė, net labai patiko. O man po parytinių piruetų antradienį skaudėjo ir rankas, ir kojas. Ir po šimto metų pertraukos buvau makdonalde. Tinkama tinkamo ilgojo savaitgalio pabaiga. Nieko rimto ir įpareigojančio.