1-800-DAINAD : BŪTA : Kultūringos Kauno būdelės

Klubinėjau čia paskutinįkart pavasarį, kai dabar jau galutinai duris užvėrusiame „Exit“ baladojosi John Digweed. Vadinasi, beveik pusmečio pertrauka. Bet tuomet atvykus į Kauną jau buvo tamsoka, nieko daugiau ir nepamačiau. Šįkart užteko laiko ir tik iš „Facebook“ postų bei laikų pažįstamoms naujoms vietoms apibėgti bei kiekvienoje bent trumpam prisėsti.

Pirma sofa – „Pizza Jazz“! Atsiprašau, „PJazz“. Labai kaunietiškas tinklas yra vienas mano mėgstamiausių ir sostinėje, o simpatijos reivui jame tokios pat senos, kaip pirmasis restoranas. Kokioj 11-oj klasėj aukodavau pusės savaitės kišenpinigius tam, kad penktadienį vakare įsisprausčiau tarp baro ir kėdžių bei palinguočiau pagal Dusios house; nemažai įsimintinų šokių įvairiuose „džiazo“ taškuose yra surengę „RyRalio“. Ne išimtis ir šis steriliai tamsus, bet pakankamai minkštas kampas (ta prasme, tikras pastato kampas) Vilniaus g-vėje. Pavyzdžiui, ateinantį penktadienį čia seną gerą groovą kels tas pats Dusia (dabar jis garbingas „Coffee Inn“ šeimininkas), Rio ir kiti. Nei mokamai, nei ką!

Dar nesutemus atsiduriam kitoje centro pusėje ir tampam pirmaisiais „Kanklių“ lankytojais tą popietę. Aha, kažkada tai buvo kino teatras – vienas iš kelių Laisvės alėjoje, ot laikai buvo, – o pastaruoju metu veidrodžiais iškaltose lubose ir sienose atsispindėjo azijietiškos prekės. Ar kažkas tokio. O dabar stovi stalo futbolas, guli savadarbiai domino ir žaidimai apie Lietuvą, laistosi tautiškas alus, visa tai vis dar keliagubuojasi veidrodžių pagalba. Ypač įdomu savo atspindį stebėti atsigulus ant baltos sofos. Vienas smagesnių pliusų – stiklinė lauko siena, tad praeinančius draugus gali matyti gyvai, arba jie pamato tave ir užeina. Ir jokių išmaniųjų programėlių.

Vadinasi „Kanklės“ ne šiaip baru ar klubu, bet „Art house“. Kiek ten to meno, geriau nepradėti painioti, bet visa elektronikos paletė čia tikrai telpa. Mat yra dar ir rūsys, į kurį nosies nekišau, bet, sako, telpa tų nosių keli šimtai. Artimiausia stambi pjovykla – ilgojo savaitgalio proga, spalio 29-ąją. Su visais velniais nuo Manfredo iki Lorano Vaitkaus per Kastį Torrau. Nors paprastą dieną ten gali užsisukti ir regio šokiai. Margas Kaunas, marga Laisvės alėja, bet planas dar nesibaigė.

„Kultūra“! į šią kavinę norėjau jau beprotiškai seniai ir nuo pat atidarymo. Ir čia esu šokusi kažkada seniau, kai kavinė buvo tiesiog Paveikslų galerijos, o grojo joje „Partyzanai“. Ir dabar jie – dažni tvarkingos ir ŠMC gal tik koncepcija primenačios vietos svečiai. Apvalūs ir erdvūs juodi stalai, anų dešimtmečių rašto medinės grindys, ne mažesnis senų laikų reliktas – žaliai juodai elektroninis laikrodis, pianinas ir kryžiažodžius sprendžiantis, bet dėmesio nestokojantis barmenas. Sprendžia jis juos, spėju, tik tuomet, kai jokio didžėjaus akiratyje nesimato. Tuomet ant stalų telpa ir maistas. Dar ten rodo kiną ir groja „Baltic Balkan“ – rugsėjį buvo super, sako, kartos gruodį. Viskas kažkaip nostalgiškai švaru ir net kiek „namiškai“ jauku. Gal tai reiškia „kultūringa“? Gaila tik, kad ne „ant tako“, tai ir nebuvo taip šeštadieniškai sausakimša, kaip priderėtų.

Kertinis šeštadienio vakaro taškas – „Suflerio būdelė“. Nei nauja, nei nelankyta; mačiau turbūt visas šios vietos metamorfozes ir čia visada taip paprastai gera. Labiau ŠMC nei ką tik aplankyta „Kultūra“, bet, sakyčiau, perdėtos aliuzijos į kažką „aukščiau“, nei geras baras, jau praeityje. Ir tai nuostabu.

Esu čia grojusi ir pati, ir šokusi pagal ne vieną labiau muzikos mylėtoją, nei didžėjų. Šįkart planas kiek atidesnis ir vadinosi jis „Skalbykla“. Praėjusiais metais Dainų slėnio dilgėlėse šokdinę, o šią vasarą Santaką užgrobę „Detroitsh*t“ jaunuoliai į kompaniją pasikvietė house ir techno sugulovus Antaną Gustaitį ir JBounce, ir... O ko dar reikia? Ekrano? Buvo ir jis, čia hieroglifus piešė ir plojimus iliustravo vienas masinio skalbimosi iniciatorių itin subtilaus skonio demonstruotojas Ampule. Kažkada minėjau, kad ant trijų jo juostelių laikosi Kauno techno ateitis. Atrodo, tebesilaiko.

Stiprus, visai ne introdukcinis, bet labai malonus šlaunų raumenims JBounce techno, pamatinėmis žanro vertybėmis paremta Gustaičio rinktinė bei firminis savimi ir rūgštimi pasitikinčio Lifto („Detroitsh*t“) judesys. Viso to dėka „Skalbykla“, tiesa, labiau priminė pirtį. Nieko stebėtino – nemokamas įėjimas, šeštadienio vakaras, jau šimtą metų populiarus baras. Manau, ir be didžėjų barmenai čia nebūtų nuobodžiavę – pakako ir tik šia proga iš techno rūsio išlindusių, ir barui įprastesnių interesantų. Absoliuti rudeninė gausa ir kavinės prieigose, tai yra, teatro fojė. Kieme stovėję automobiliai nemandagiai nusėdėti. Aš būčiau pyktelėjus, bet tik aš. Apdairiai automobilio pasiėmusi nebuvau!

Vienas tik ne itin pozityvus dalykas – „Skalbykla“ darbą baigė antrą, kaip ir visi „Suflerio būdelės“ vakarai. Taisyklės yra taisyklės, neką čia prilaužysi, jei nori ir ateityje turėti kur šokti. Bet publika buvo „ant karštųjų“, tad būtų dalyvavusi dar porą-trejetą valandų drąsiai. Sako, pabaigoje (kai man taksistas pasakojo apie Vilijampolės mafiją, lyg pati nežinočiau) tas pats judėtojas Liftas dar užmovė visus ant psy trance kabliuko, čia tai pagarba.

Besisveikindama su seniai matytais (nes į sostinę užsukti neturi kada!) Kauno aktyvistais išgirdau daug kalbų, gandų, pagyrimų ir nuoskaudų „Gargaro“, „Insanitus“, „Shtab“, „Kanklių“ ir kitų raktinių žodžių, kuriais gyvenimas laikinojoje sostinėje paremtas šiuo metu, tema. Įdomus miestas. Žmonių čia mažiau, nei sostinėje, o veiksmo vietų, matyt, tikrai pakankamai. Vieni turi didelių užmačių ir šviesių planų, kiti kiek daugiau tingulio. Bet priežasčių likti namuose ir čia vis mažėja. Na, gal kaip nors?