Huerco S.: „Nesu tikras, kaip labai man patinka klubinė kultūra, bet gerbiu iš jos kylančią laisvę“
Daina Dubauskaitė 2016-03-03 14:01
Vidurio vakaruose augęs Brian Leeds įkvėpimo savo pseudonimui Huerco S. rado kolonijinėje istorijoje ir gretimoje Meksikoje. Dabar jis gyvena Brukline ir sėkmingai vieną po kito leidžia įvairios apimties muzikinius konstruktus, kuriuose telpa ir minėta istorija, ir interneto kampuose sušluoti motyvai. Požiūrio kampu šis vaikinas, kurio muzika kartais bandoma vadinti „outsider house“, o leidžiama „Opal Tapes“, „Proibito“ bei kitose vertose dėmesio institucijose, man kažkuo primena Holly Herndon, ir regis, kad diskusija apie tą patį internetą, naktinėjimą ir daugelį kitų kasdienių dalykų su juo galėtų tęstis iki begalybės.
Tiek laiko neturėjome (bet būtent dėl pokalbio išsamumo jis atkeliavo į „Posėdžių“, ne anonsinių interviu „Bus“ skiltį), nes Huerco S jau penktadienį taps vienu „Kablio“ žiemfestivalio „Sirius VI“ svečių (kartu su Ancient Methods ir gyvu galu kito gėrio). Kadangi gros DJ setą, nuo tokio ir pradėkim, o kūrybos pavyzdžių įterpsim šnekant.
Studijavai keramiką. Kas lėmė tokį pasirinkimą ir ar daug puodų esi nužiedęs?
Man pasisekė – lankiau mokyklą su sustiprintu meniniu lavinimu. Mokiausi keramikos, stiklo pūtimo, metalo apdirbimo, tapybos. Trijų dimensijų meno apčiuopiamumas man buvo artimas, taip pat viliojo galimybė kurti ir atimant, ir pridedant. Aktyviai šia kūryba užsiėmiau apie pusantrų metų, kol studijavau universitete, tuomet nusprendžiau šias studijas mesti ir susikoncentruoti į muziką.
Vėliau iš Kanzaso persikraustei į Brukliną. Ar esi patenkintas?
Taip, sprendimą persikelti priėmiau labai natūraliai – ten jau gyveno daug artimų bičiulių iš Kanzaso. Dideliame mieste daugiau galimybių, tad čia suspurtavo ir muzikinė karjera. Na, ir skrydžiai į Europą iš Niujorko trumpesni.
Retsykiais tave lygina su Delroy Edwards ar Athony naples. Ar pritartum, kad visi drauge sudarote tam tikrą muzikinę sceną?
Asmeniškai nemanau, kad mano muziką šiuo metu galima priskirti kokiam nors žanrui ar judėjimui. Žinoma, visiškai nepriklausomam išlikti sunku, bet apsiklijavimas etiketėmis stabdo produktyvumą. Labai gerbiu Delroy, Anthony – artimas mano draugas, bet mes muziką kuriame savais, vienas nuo kito nepriklausančiais būdais.
O ar priskirtum save postinterneto kartai, gyvenančiai ir kuriančiai tinkle, iš jo bei dėl jo?
Čia kaip ir su žanrais, nesistengiu saves niekam priskirti. Be abejo, internetui esu daug skolingas, bet postinterneto vaiku saves jokiu būdu nelaikau.
Bet turbūt beveik visuomet esi online?
Bandau mažinti. Na, turbūt įsivaizduoji, kad tai šiomis dienomis nelengva. Kaip kanzasiečiui man norisi gamtos ir atitrūkimo nuo technologijų, ypač tokiu tamsiu distopišku etapu, kuris dabar tvyro. Kelionės, metas, kai gali pabūti ne ryšio zonoje, padeda išlaikyti sveiką protą. Mano telefonas Europoje kažkaip nenori veikti, taigi išnaudoju šį laiką produktyviai – žvalgausi po vietoves, klausau aplinkos garsų, įkvepiu oro, bandau pažinti žmones.
Esu skaičiusi, kad dirbi tik su „Fruity Loops“, tiesa, tai buvo prieš kelerius metus. Gal jau atradai naujų patogių platformų?
Pastaruosius pusantrų metų su „FL Sudio“ dirbau mažiau. Nusipirkau keletą sintezatorių, dabar mane motyvuoja improvizacija ir jos rezultatų įrašinėjimas. Iš esmės į muzikos kūrimą žiūriu skulptūriškai. Esu bandęs „Ableton“ ir „Reason“, bet vis pasiduodu ir grįžtu prie to, ką pažįstu geriausiai.
Albumas „Colonial Patterns“ sufleruoja, kad istorija – tau artimas dalykas. Visgi kas tvyro tarp domėjimosi įvykiais, nutikusiais prieš šimtus metų, ir mirkimo internete?
Istorija visuomet intrigavo. O internetas, kaip bebūtų, mokymąsi gali paversti itin paprastu ir visiems prieinamu užsiėmimu. Be to man dar patinka gaminti, manau, visai neblogai sekasi – domiuosi viskuo, kas su tuo susiję. Prieš muziką ir kitus metus darbuodavausi restoranuose, manau, tai – mano trečioji meilė. Kada nors norėčiau atidaryti nedidelį mažą restoranėlį užmiestyje.
Esi sakęs, kad muzikos neorientuoji į klubus – ta prasme, nesi parašęs kūrinio, apie kurį galvotum, kad „bus hitas šokių aikštelėje“. Visgi jie joje skamba, ir pats juos ten groji. Kada ėmei mėgautis klubine kultūra?
Vidurio vakaruose ji tikrai neklestėjo, tad artimiau su klubais susipažinau nukeliavęs į Niujorką bei Europą. Manau, tai, kad tai atsitiko vėlai, leido savarankiškai subręsti mano muzikai ir skoniui. Visgi nesu tikras, kaip labai man patinka klubinė kultūra, bet gerbiu iš jos kylančią laisvę.
Ką darysi, kai tavo muzika klubuose nebeskambės – na, būna juk taip? Ar planuoji muziką kurti visa gyvenimą, net ir atidaręs restoraną?
Jei nebegros, nieko tokio, suprantama. Vasarą išleisiu visiškai ambientinį albumą, jis tikrai nebus skirtas trečiai ryto. O muzika visuomet išliks mano dalimi ir kursiu ją iki paskutinio atodūsio. Jei klubų durys jai užsidarys, atsivers kitos.
Esi žinomas kaip kickdrumų ir kitų ‘etatinių’ šokių muzikos elementų vengėjas. Palikti šokėjus be dropo – ar taip elgiesi specialiai, norėdamas sulaužyti stereotipą apie jo poreikį?
Kai taip sakiau viename interviu, gal šiek tiek juokavau. Kuo daugiau groju kaip didžėjus, tuo labiau suprantu, kaip veikia visa klubo ekosistema. Visgi, taip, tu teisi, mėgstu plaukti prieš srovę. Jei liepsi man kažko nedarysi, tai greičiausiai padarysiu. Gerbiu tokius DJ, kaip Traxx, kurie groja kūrinius, griaunančius klubinių patirčių stereotipus, bet gerbiu ir tuos, kurie leidžia miniai šokti visa naktį. Manau, tarp šių dviejų pasaulių įmanomas balansas.
Dar esi sakęs – karjeros pradžioje, kai vengei afišuoti tapatybę – kad identitetui turi pakakti skambesio, o nuotraukos, kuriose artistai pozuoja – tikrai nebūtinos. Visgi matau pasikartojantį motyvą tavo fotografijose – tai cigaretė. Vėlgi specialiai taip pozuoji?
Ha, taip, man tikrai reikėtų naujos fotosesijos. Šiaip man nesvarbu, žino žmonės, ar ne, kaip atrodau, bet išvaizda tikrai neturėtų skatinti ar atbaidyti klausytojo. Muzika turi būti pirmoje vietoje. O cigaretės – tikrai ne specialiai, mama ir mergina vis liepia mesti…
Topai, radijo laidos, populiarių DJ grojaraščiai – ar tau tai svarbu? Kaip tvarkaisi su augančiu pripažinimu ir tuo, kad tampi atpažįstamesnis kaip žmogus – ar tau vis vien, jei už tai moka?
Nesakyčiau, kad siekiu pripažinimo specialiai, bet jei kas nori mano muziką pagroti radijo eteryje, jaučiuosi pagerbtas. O kuo daugiau muzikos kuriu, tuo labiau žmonėms knieti kažką apie mane sužinoti. Kūryba ir pasirodymai – vieninteliai mano pajamų šaltimai, tad, jei jau darau kažką įdomaus, esu nieko prieš už tai gauti atlyginimą.
Manau, tavo grotuve turėtų tilpti labai daug skirtingų epochų. Kokiais pastaraisiais muzikiniais atradimais pasidalintum?
Tikra tiesa. Dabar klausau daug Vakarų Afrikos genčių muzikos, Etiopijos ortodoksų arfos muzikos, kuri vadinasi begena, Laurel kanjono Kalifornijoje 7-ojo dešimtmečio psichodelikos, Japonijos imperatoriškajam teismui skirtos gagaku muzikos ir – visuomet – shoegaze.
„Wunderground“ neseniai publikavo įrašą, skelbusį, kad MDMA tapo visų vasaros festivalių headlineriu, ir, kaip daugelyje satyrų, šioje yra daug tiesos. Kaip tu, šiokia tokia balta varna klbuinėje kultūroje, jautiesi, kai tavo muzikos klauso tie, kurie iš tiesų nelabai ką ir girdi?
Turbūt naturalu, kad dalis žmonių nesupranta, kas vyksta. Atlkėjai, manau, turėtų išnaudoti savo pozicijas ir edukuoti žmones atverdami jiems naujas pasaulėžiūras bei patirtis.
Ar jau labai tave užkniso frazė 'We’re not in Kansas anymore'?
Hahahahahahah PA TI KĖK.
---
Huerco S.
SIRIUS VI (Huerco S., Visionist, Ancient Methods, December, Low Jack, ...) 03 04-05 @ Kablys
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS