Ir vėl pasimatymas su Naktimi
Daina Dubauskaitė 2005-02-01 00:00
Man reikia klono (ar klonės). Na tikrai, visko tiek daug ir visur, o aš viena, ir dar lauke šalta ir slidu, neprilakstysi, kaip vasarą.
Penktadienį atidaviau duoklę ketvirtą kartą startavusiam "Gravity" . "Nu, tipo stilius", kaip sako trumpametražės lietuviško kino pažibos "Lengvai ir saldžiai" herojai. Pagal vis tebesitęsiančią (ne tai, kad man labai nepatiktų, bet kai skamba ant kiekvieno kampo ir bet kuriuo paros metu, ir atrodo, kad visi viduriuoja electro...) elektromadą sezono atidarymas buvo patikėtas "Partyzanams" su besisvečiuojančiu Jerome Pacman.
Beee... Nyku! "Gravity" per visus savo veiklos metus dažnokai (na, dažniau nei kiti) stebino ir viliojo intriguojančiais vardais, crazy interjero puošmenomis, kokybiškais kokteiliais ir nepriekaištingu personalu. Visa tai maždaug ir liko, bet reikėtų ir naujo kažko, ar ne taip? Tai va, o naujovė - publika. Nematyti ir negirdėti, aišku, ne visi, ir aišku, nebūtinai tai yra tragiška. Jau pati susimaišiau tame, ką noriu pasakyti, todėl bandysiu pradėt iš naujos eilutės.
Klubų Vilniuje (netgi Lietuvoje) aš matau tikrai nedaug. "Stereo45", "Vault", "Ex-it", "Helios" - tikrai klubai. Man. Todėl, kad aš visada 99% žinau, kokios muzikos, nuotaikos ir žmonių ten tikėtis. Nesvarbu, patinka man ten, ar ne, bet dauguma ten besilankančių visada jaučiasi gerai, nes kaip į muziejus į tas vietas niekas nevaikšto. Klubais galiu pavadinti netgi "Cozy" ir "Play", nes kad ir kada besugalvotum eiti, visuomet gali įtarti, ką ten sutiksi, o ir tematikos įvairovė rečiau užsukant tikrai neišgasdina.
O dėl "Gravity" aš jau nebežinau. Savo laiku tai tikrai buvo vos ne vienintelis KLUBAS. O dabar? Ar dėl reklamos strategijos, ar dėl "sugedusio telefono" principo ten pradėjo eiti (bent jau užeiti) beveik visi. Kaip jau sakiau - lyg muziejun, apžiūrėti, įvertinti, atsižymėti. Nepyk jau, jei tau ten taip pat gerai, kaip 2000-aisiais - mano esybė reikalauja kaitos ir progreso. Matyt, reikia baigti su tais rezidavimais ir koštis per visas vietas iš eilės.
Bet buvimo aš ten buvau ir šį tą netgi mačiau beigi girdėjau. Rėmėjų "L'Oreal" improvizuotame grožio salone vis keitėsi klientai, bet bent jau vienas mano apklaustas vaikinas nebuvo labai patenkintas stilistų paslaugomis - prašė dar stiliaus ir spalvos, o šie tik patarė nueiti apsikirpti - neva iš tokių "kudlų" nieko gero nepridarysi. Tai teko vargšui eit į tualetą ir vandens pagalba stiliuką grąžinti į buvusią stadiją.
O dar kitas pašnekovas papasakojo apie, matyt, kvailai mano aplenktą ŠMC su "Nachteffekt". Na, sako, žmonių nesuprasi, ar daug, ar mažai, dauguma nesuprato, ko atėję, bet muzika labai gerai, toks electro techno (o gal tech house?), gali pasišokt pusę valandos ir žygiuot toliau. Ir visa tai jis dėstė itin laimingu veidu - žadėjo greit traukti atgal ir pasišokti dar pusvalandį. Dėl dislokacijos pakeitimo visiškai jam pritariau, nes ausys net nesureagavo į G-Slut pakeitusio Jerome Pacman skleidžiamus garsus. Akys tai užkliuvo - tikras prancūziškas Jerome. Tamsiaplaukis... Bet negalima, negalima tik dėl grožio susilydyti.
Tai, žodžiu, palikau aš Jasinskio g. 16 ir per pusnis patraukiau intrigos ieškoti. "New Orleans" , jos, žinoma, neradau. Nes ten irgi kažkoks pereinamasis kiemas - eina kas nori, kada nori ir kaip nori, atitinkamos ir vakarėlių temos - dar tik techno ir dramenbeiso ten nebuvę, o "RyRalio" neaiškaus potraukio vedini ten jau kažkelintą kartą. Na, chaltūrėle atsiduoda - Laurio grojamas kultinis Depeche Mode remiksas (pūkuoto ir minkšto house pionieriai "RyRalio"???) gerokai pritrenkė, taigi pasieniais slinkdama durų link rašinėjau visiems besibastantiems aplink žinutes.
"Gravity" likę kolegos, pasirodo, vakarą baigė salto nuo baro (gerai, kad neišmetė), o kiti patraukė link "Tilto baro" . Nagi nagi, patikrinam. Dar permečiau akimis salę - be porelės beveik identiškais drabužiais ir visiškai vienodais akiniais nuo saulės, sugebančiais dar ir tuos pačius šokio žingsnius dėliot, o maždaug kas trisdešimt sekundžių pasibučiuojančiais - nieko įdomaus.
A, "Tilte" ta standartinė nesamonė, kuri pirmojoje pernai metų pusėje dažnai vykdavo - Backup Boyz. Rokas iš "Pieno lazerių", Deep iš "Acidjazz" (jie ruošiasi išlipimui iš pogrindžio - stebim, laukiam) ir Sania iš visur. Dainos - iš aštuntos klasės mokyklos žiburėlio, kartais netgi iš tėvų buitinių baliukų. Bet toli gražu ne visiems tai priimtina - išrankesnė ir "labiau subrendusi" publika - kokie trys žmonės - man lipant laiptais žemyn kilo į viršų ir burbėjo, kad ši vakaronė neverta nė lito - nei vieno mikso neišgirdo per pusvalandį!
Vaje vaje. Kam būt tokiais siauraregiais? Miksas, suvedimas, arkliai? Juk čia tik viena iš sudedamųjų tūso dalių, nuo kurios toli gražu ne visada priklauso pasisekimas. Teko matyt ne vieną ir ne dvi tuščias sales su iš stengimosi net suprakaitavusiais, bet adatą vis dar kur reikia pataikančiais, vienišais diskžokėjais. O čia visi staugia, lipa ant CD grotuvų, spaudžia vieni kitiems dešines ir laistosi gėrimais. Na, žmonių gal ir ne fontanai, bet ir tas "Tilto baro", dabar jau tapusio kiniečių restoranu, rūselis labai jau kuklus - turbūt tokiam formatui pats tas.
Galva jau buvo prikimšta įspūdžių ir vaizdų, taigi čia aš ir dėjau tašką bei kukliai atsisveikinau su Naktimi. Kitai savaitei prižadu ką nors aštresnio. Jei tik Višinskis ar koks jo pakaitalas narsiai priims mano iššūkius.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS