Dave Seaman: „Elektroninė šokių muzika gyvuoja jau daugiau nei 20 metų, ir tikiu, kad gyvuos amžinai, kaip rokenrolas“
Daina Dubauskaitė 2010-07-23 00:00
Kaip bepasuksi, to dar nebuvo. "Global Underground" ir Lietuva drauge yra pasiekimas ir įvertinimas visų pirma klubui "Exit" ir Ignui, taip pat ir mums visiems, kurie einam į vakarėlius, šokam ir laukiam užsienio didžėjų čia. Net jei viskas kiek ir pabodo, pinigų turim mažiau, tad ir judam vangiau. Šiandieninė situacija nėra finišas, tai - tik viena iš kliūčių. Bent jau taip norisi galvoti ir tikėti klausant Dave Seaman, kalbančio apie svarbiausius elektroninės šokių muzikos istorijos etapus.
Apie tai su jau tikru scenos veteranu ir vienu pradininkų bei vystytojų - tiek už pulto, tiek "Mixmag" redakcijoje - kalbėjome pačioje interviu pabaigoje. Pradėti ne nuo "Global Underground" lyg ir būtų buvę nepadoru? Jau n-tąjį kartą Lietuvoje, šįkart klube "Exit" Palangoje, šį šeštadienį viešėsiantis britas pasakoja detaliai.
Tai kaip sekasi ruošti tą mums istorinę, o tau - ketvirtąją "Global Underground" kompiliaciją?
Iki praėjusio pirmadienio ėjosi visai neblogai. Dabar viskas kiek pristabdyta. Gal porai savaičių. Labai sunkiai plušau, turu laiko atsipūsti. Kilo šiokių tokių problemų dėl kūrinių licencijavimo, taigi tiesiog reikia daugiau laiko.
Turbūt tai standartinė kompiliacijų ruošimo procedūra, ar ne?
Na, reikalai nuo tada, kai pradėjau įrašinėti tokius darbus, smarkokai pasikeitė. Kūrinius licencijuoti vis sunkiau ir sunkiau. Kompanijoms, leidžiančioms kompiliacijas, skaitmeninis formatas yra labai svarbus, taigi jos privalo paklusti skaitmeninių parduotuvių, kad ir iTunes, taisyklėms. Šios gi teigia, kad visi rinkinio kūriniai turi būti pardavinėjami ir po vieną. Daugelis įrašų kompanijų nenori taip platinti itin karštų gabalų. Dėl to ir sunkiau - anksčiau juk visi tik ir geisdavo, kad jų kūrinį paimtų viena ar kita kompiliacija.
Ketvirtasis "Global Underground" rinkinys tau, 39-asis iš viso. Daugelis šios serijos leidinių skirti gana toli nuo Europos esantiems miestams, visi tavo iki šiol "apdainuoti" išvis labai skirtingi. Kaip juos pasirenki, ar jie renkasi tave?
Taisyklių nėra. Buenos Airės buvo pirmasis man, neseniai buvau ten lankęsis, tiesiog labai norėjau. Nuostabūs laikai. Visi sutiko su mano idėja. Keiptaunas buvo "Global Underground" pasiūlymas, mat vyrukai turėjo ten naujų kontaktų. Melburnas ir vėl buvo mano pasirinkimas, nes tai - vienas mano mėgstamiausių miestų pasaulyje.
Kalbant apie naujausią, tai Igno pasiekimas. Jis nugirdo, kad ruošiu kompiliaciją ir pasiūlė skirti ją jums. Tai pasirodė puiki idėja, taigi Lietuva "Global Undergrond" serijoje atsidūrė Igno dėka.
Kaip ir sakiau, visaip būna. Mano svajonė - įrašyti "GU" kiekviename žemyne. Po Pietų Amerikos, Australijos ir Afrikos Europa buvo gana natūralus pasirinkimas. Kažkas arčiau namų, žinai! Dabar liko Azija ir Šiaurės Amerika, ir turėsiu visą rinkinį.
Miestų serija, ar ne? Tai kodėl ne Kaunas, o Lietuva?
Tai ne pirmas kartas. Jau buvo "GU: Brazil", nes aprėpė visą savaitgalį visoje plačioje Brazilijoje. Šįkart, manau, dėl to, kad vakarėlis vyks Palangoje. Tai - kurortas ir turbūt nėra labai plačiai žinomas miestas pasaulyje. Na, ir pats "Exit" paprastai yra Kaune. Tiesą sakant, buvo sunkoka. Klubas žinomas dėl Kauno, pajūryje vyksta tik keletas vakarėlių per metus... Jei veiksmas būtų vykęs rudenį, būtų buvę "GU: Kaunas", dabar gi Lietuva atrodė reikšmingiau, nei Palanga.
Ar sutiktum, kad "Global Undergrond" kelionių maršrutai sutampa su šokių muzikos plėtra pasaulyje?
Ne, nemanyčiau, kad taip yra. Šokių muzika ir taip jau visame pasaulyje. Taip, Šiaurės Amerika ir Vakarų Europa pradėjo pirmosios, bet taip yra, jei kalbame per mados prizmę. Žmonės visuose pasaulio kampeliuose šoka jau daug tūkstančių metų. Jei kalbėtume apie būtent elektroninės muzikos sprogimą, kuris įvyko 9-ajame dešimtmetyje, taip, Azijoje ir Pietų Amerikoje jis kiek užtruko, bet juk žmonės nepradėjo šokti tik tada.
Tikroji revoliucija čia yra tame, kad žmonės pabudo iš naujo, atėjo nauja žmogiškosios kultūros banga. Atsirado galimybė patiems tą muziką ir kultūrą kurti - tiesiog miegamuosiuose su kompiuteriais. Natūralu, kad tai pasiekė visas šalis ir visus žmones, nes ši revoliucija yra plačiau nei bendra kultūra ar bendra kalba. Tai netgi gana primityvus, gentiškas dalykas. Tiesa, ir šiandien ne visur atpažįstamas, bet nemanau, kad taip bus dar ilgai. Juk auga jau antra šios kultūros karta.
Ar didžėjai nėra savotiški kryžiuočiai? Keliauja ilgus atstumus, sėja savo kultūrą nežinomuose kraštuose...
Aaaa... Kryžiuočiai? Cha cha cha! Gal labiau pionieriai, kurie keliauja ten, kur kiti dar nepatyrė jų kultūros ir žadina žmones, pažindina su tuo, kas vyksta. Kryžiuočiai šalis užima, mes to tikrai nedarom.
Taip, tikrai buvo daug vietų, kuriose buvau vienas pirmųjų tarptautinių didžėjų. Visada labai įdomu matyti, kokie tie žmonės susijaudinę ir atviri tam, ką atveži. Jie pagaliau gauna muzikos, apie kurią, žinoma, yra girdėję, bet nėra patyrę savo šalyje. Galimybė tai darant keliauti po pasaulį jaudina, tai privilegija.
Prisimeni pirmąjį savo renginį už Anglijos ribų?
Taip! 1991-aisiais grojau Brazilijoje, San Paule. Tada dirbau DMC - "Disco Mix Club" - taigi turėjom daug tarptautinių kontaktų. Kažkas, kas buvo lankęsis DMC konvencijoje Londone, pakvietė mane į San Paulą. Buvo fantastiška.
Aha, pakalbam apie DMC - tuo metu tai buvo muzikos ir naujienų platinimo tarnyba didžėjams. Kaip gavai darbą pas juos? Ir kaip galiausiai tapai "Mixmag", kurį leido DMC, redaktoriumi?
Gerai, pasistengsiu papasakoti labai trumpai. Žodžiu, buvau DMC narys, prenumeravau naujienlaiškį ir įrašus. 1987-aisiais laimėjau paprastą burtų traukimą ir gavau galimybę nukeliauti su DMC atstovais į Niujorką, kur vyko muzikos seminaras. Maždaug tai, kas dabar vyksta "Winter Music Conference".
Buvo nerealu. Aš, devyniolikmetis, atskridau į Niujorką, pamačiau tiek visokių legendinių vietų ir panašiai - juk tada tas miestas buvo pasaulio klubinėjimo sostinė. Tikrai puikiai praleidau laiką, bet esmė buvo pažintis su apsaugos darbuotoju. Susitikau jį eilėje prie "McDonald's", jis pamatė mano ženklelį, sakantį, kad dalyvauju konferencijoje, papasakojo, kad dirba tuomet labai garsiame klube "Nells". Davė man savo vizitinę ir pakvietė ateiti.
Tai buvo paskutinė mano naktis Niujorke. Vėliau išgirdau, kad mano bendrakeleiviai - Jungtinės Karalystės įrašų industrijos atstovai - taip pat ruošėsi į "Nell's". "Smagus sutapimas", - pagalvojau ir pasakiau, kad susitiksim ten. Jie tarė, - "Kaip tai susitiksim? Tau devyniolika, o klubas - vienas išskirtiniausių Niujorke, niekas tavęs ten neįleis".
Atsisveikinom, aš nukulniavau į "Nell's", įėjau, pabuvau porą valandų. Mano pažįstamų nebuvo nė ženklo. Nusprendžiau eiti namo, buvau jau kiek girtojas. Išėjęs laukan pamačiau visus kitus britus - jų neįleido! Taigi aš, "jūros iki kelių" būsenoje, pasakiau tam pažįstamam apsaugos darbuotojui, kad jie - mano draugai iš Anglijos ir juos reikėtų įleisti. Visus pravedžiau į klubą, todėl ir gavau tą darbą, cha cha. Istorijos moralas - visada su visais kalbėtis, nes nežinai, kada ir kur tai pravers.
O "Mixmag".... Na, buvo redaktorius, kuris išėjo iš darbo. Tuomet DMC dirbau gal pusmetį. Jie ieškojo pamainos, tuo tarpu žurnalu bandžiau užsiimti aš. Mėnesį, antrą, trečią - tada valdžia nusprendė, kad jei tiek laiko susitvarkiau, turėčiau ir toliau redaktoriavimu užsiimti.
Kokie tuomet buvo didžiausi iššūkiai tau, kaip muzikos žurnalo redaktoriui?
Turbūt fizinis darbo aspektas. Buvo prieškompiuterinė era! Na, kompiuterių jau turėjom, bet teko labai daug daryti rankomis. Pjaustyti, klijuoti, surinkinėti tekstus ir panašiai. Sukurti numerį užtrukdavo labai ilgai, dabar, palyginus, tam laiko visiškai nereikia.
Kitas iššūkis buvo rėkti apie šokių muzika. Tuomet ji buvo giliam giliam pogrindį ir vos pradėjusi dominti žmones. Buvom vėliavnešiai kultūros, kuri šiandien gyvuoja visame pasaulyje.
Visa kita buvo džiaugsmas ir laimė. Gyvenom pačiais įdomiausiais praėjusio amžiaus jaunimo kultūros laikais.
Ar "Mixmag" tau patinka šiandien? Dažnai skaitai?
Beveik kas mėnesį! Manau, prieš porą ar trejetą metų jis vėl pagerėjo, iki tol buvo praktiškai neskaitomas. Tuomet žurnalą valdė kiti žmonės, kai krito pardavimai, jie leidinį labai komercializavo. Narkotikai ir papai, bet ne muzika! Dabar "Mixmag" vėl perpirko senieji savininkai, viskas grįžo į savo vietas, vėl yra ką paskaityti.
Pastaruoju metu išleista nemažai knygų apie elektroninės šokių muzikos istoriją ir evoliuciją. Ar manai, kad tam jau laikas? Juk judėjimas vis dar labai šviežias. Be to, ar dabartinėms masėms - aštuoniolikmečiams - tikrai rūpi tai, kas vyko prieš 20 metų?
Kai kam rūpi, kai kam ne. Kai kurie knygas skaito, kai kurie ne. Nėra reikalo absoliutinti. Jei kas nors nori dokumentuoti tam tikrą kultūros etapą, tai puiku. Juk muzika yra kaip bet kuris kitas menas. Negali gi sakyti, kad apie baletą kalbėti neverta, nes juo šiandien domisi mažiau žmonių. Vietos yra visiems ir viskam. Žmonėms patinka skirtingi dalykai. Kai kurie tokią knygą paskaitys ir susižavės, kitiems ji visai nepatiks.
Iš esmės manau, kad taip, tokios knygos, pasakojančios apie šią revoliuciją, yra gerai. Juk tai svarbiausias jaunimo judėjimas po rokenrolo. Antrasis judėjimas. Rokenrolas apskritai buvo jaunimo kultūros gimimas. Punk ar kitos trumpos srovės irgi buvo svarbios, bet visgi per trumpos. Elektroninė šokių muzika gyvuoja jau daugiau nei 20 metų, ir tikiu, kad gyvuos amžinai, kaip rokenrolas.
Kaip tu manai, kokie yra trys svarbiausi šios istorijos momentai?
Manau, visų pirma, pačios technologijos atėjimas. 8-ojo dešimečio viduryje pasirodė šokių muzikos prototipas, Donna Summer "I Feel Love". Tai nebuvo panašu į jokį kitą iki tol sukurtą kūrinį. "Kraftwerk", Afrika Bambataa, "New Order".
Labai svarbūs buvo 1987-ieji. Įsigalėjo sempleris, ir žmonės pagaliau galėjo kurti neidami į brangias studijas ir nemokėdami groti tam tikrais instrumentais. "Coldcut", "S-Express" ir daug kitų tuo metu iškilo. Taip pat tai buvo vasara, kai Paul Oakenfold, Danny Rampling ir Pete Tong nukeliavo į Ibizą ir ten atrado rojų. Taigi acid house iš Čikagos, sempleris, ecstasy - viskas susidėjo ir kilo didelis sprogimas. Tai buvo visiškai naujas ir radikalus būdas išreikšti save.
Trečiasis punktas vyksta dabar, jis pakeliui. Tai - scenos komercializacija. Žmonės pagaliau iš to sukuria verslą. Superklubai, prekių ženklai, tiesiog solidi industrija. Visai ne smagus paprastas judėjimas, koks buvo anksčiau.
Ar tau tai patinka?
Visaip galima pasižiūrėti. Jei žmonės taip daro karjerą ir iš to pragyvena, jei į mūsų industriją žiūrima rimtai, tai yra gerai. Jau pasakojau apie savo dienas "Mixmag", kai turėjom kovoti dėl to, kad mūsų muzika būtų pripažinta. Tuometinės įrašų industrijos atstovai į ją tikrai nežiūrėjo rimtai. Tai nervino. Mes savo pasiekėm, tapom pripažinti, tapom verslu. Dabar kurie dėl to, kad vyksta verslas, nebėra patenkinti. Bet... Mes, kaip muzikos scena, esame stipresni, nei bet kada - galime rengti didžiulius renginius, parduoti daug įrašų, mūsų atstovai yra šimtatūkstantinių festivalių headlineriai. Taigi tai, kad muzika sugebėjo užaugti. Yra labai svarbu. Anksčiau laikydavom sėkme tai, jei nuvažiavus pagroti dar ir sumokėdavo. Taip scena gyvuoti ilgai negalėjo.
Na, ir puiku. Ačiū ir dar kartą primenu, kad mes labai laukiam "GU 039: Lithuania".
Cha, taip, manau, licencijavimo reikalai bus baigti dar iki Palangos vakarėlio ar iškart po jo. Susitiksim ten.
Djscene.lt
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS