Žiauriai gera ir žiauriai faina „Tundra“
Daina Dubauskaitė 2011-07-12 09:39
Iš pradžių visai neplanuota, tuomet planuota vienai nakčiai, galiausiai „Tundra“ priglobė taip svetingai, kad festivalio apyrankės nusiplėšti nėra nei mažiausio noro. Gera buvo grįžti ten, kur viešėjom prieš dvejus metus, ir visai nesinorėjo sekmadienį keliauti į civilizaciją. Net pirmadienį einant sostinės gatve kojos mynėsi kažkaip keistai, lyg iš laivo į sausumą parplaukus – matyt, priprato prie samanų ir žolės pakloto.
Aštuntasis ribas tarp realybės ir amžinybės trinantis festivalis šiemet, kaip žinia, užbėgo laikui už akių ir prasidėjo jau net ketvirtadienį. Todėl penktadienį už staklių neužsibuvom ir jau pusę šeštos Zarasų apylinkėse mainėm bilietus į „Tundros“ apyrankes. Pagaliau ne vidurnaktį, atsidusau prisiminusi „Sūpynes“, „Satta“ ir „Audioriver“. Akibrokštu tapo savanorės, dalinančios tradicines pelenines, prašymas mainais už šį nemokamą, bet švarą saugantį atributą, duoti jai cigarečių. „Mes čia stovim visą dieną, supraskit“. Bet juk tai ir yra savanorystė, ar ne? Kaip bebūtų, per visas dvi paras toks incidentas buvo vienintelis ir didžiausias. O tai jau beveik nuostabu!
Palapinių miestelis šiemet išaugo ir užgrobė teritoriją, kurioje prieš porą metų burzgėtechno scenos traktoriukas. Ėjom vis giliau ir įsikūrėm, galima sakyti, psy trance teritorijos užnugaryje. Muzika čia girdėjosi nuolat, bet buvo labai patogu per miškelį patekti tiesiai į reivą – kairėn psy, dešinėn chill out, visai šalia ir visa kita. O ir kaimynai pasitaikė puikiai pažįstami ir nuo praėjusios vasaros neregėti festivalininkai.
Kol live scenoje vyko garso patikra, nusprendėme susipažinti su kitomis „Tundros“ veiklomis. Didelį džiaugsmą sukėlė rytų kaimelis, ar visas miestelis? Su meile pagamintas maistas, rankas neoniniais dažais piešiančios šviesių akių merginos, pokalbiai ir užsiėmimai, visada puikiai veikiantys dušai... Net smilkalų bei arbatos namo galėjai parsivežti. Nerizikavau trapių rytietiškų suvenyrų sutraiškyti reiverių minioje, bet galimybė patiko.
Palikę tradicinę sumą „Replique Boutique“ ir sulaukę kvietimo masažui (taip ir nepasinaudojom!) išvydom nuo kalnelio link live scenos besiridenančius Messiah su savo išprotėjusia muzikantų svita. Tai reiškė, kad pagrindinė festivalio programa netruks prasidėti. Čia teko kiek nustebti – „Tundra“ vyko juk jau antrą parą, bet entuziastų, palaikiusių gyvą eksperimentinio hiphopo koncertą, susirinko išties skurdokai. Messiah, žinoma, tai netrikdė, ir savo su niekuo nesumaišomus ritmus ir rimus jis dėstė taip, kaip priklauso tikram V. Kudirkos palikuoniui.
Didesnio tundrininkų antplūdžio sulaukė lietuviškų festivalių etalonu jau tapęs Golden Parazyth. Žinoma, su K@ ir Simu, tik gal ne taip audringai (lietaus tikrai nebuvo, nei tada, nei kada nors), kaip per „Sūpynes“. Kadangi pastarasis koncertas man įsiminė pakankamai ryškiai, daugiau dėmesio skyriau techno scenoje elektrinę laužytą meilę mašinoms demonstravusiam Moon Disco. Va šiam tai tikrai reikėtų pasirodyti dažniau. Norėjosi urgzti!
Pažįstami lindo iš visų įmanomų gamtoje neegzistuojančių kampų, tad muzikinės programos pažinimą teko pristabdyti, bet juk apsikabinimai, bučiniai, ėjimai į barą ir dalinimaisi prisiminimais bei planais yra neatskiriama kiekvieno gero savaitgalio dalis. Išties „Tundroje“ mano rato žmonių nebuvo tiek gausu, kiek tose pačiose „Sūpynėse“, galbūt todėl visi laikėsi išvien ir mūsų būrelis galiausiai virto gal trisdešimties žmonių ekskursija. Smagių dalyvių atvykstančių sulaukėm net ketvirtą ryto!
Sutemus jau pakako ir draugų, ir gausos, ir garso, ir šviesų. Gyvoji scena virto bass, čia giliąją savo artileriją išsipakavo Intakz. Ir nors drum‘n‘bass profesoriai man aiškino, kad yra girdėję geresnių jo pasirodymų, man vis tiek patiko be galo ir be proto. Nes kito tokio didžėjaus, sumaniai derinančio gelmę su smūgiu, Lietuvoje aš nežinau. O gal man ir nebereikia?
Dar reikėtų pagirti ir pasidžiaugti Steve Rachmad, techno scenoje įsriegusiu net trejeto valandų setą. Gal keistai nuskambės, bet labai hallucinišką visom teigiamom šio neegzistuojančio būdvardžio prasmėm. Daug erdvės, daug spalvų, netgi šviesos, teisingai sukonstruotas ritmas ir pasakojimo eiga. Puikus headlineris.
Toliau – Raiden ir L-OW, vadinasi, iš bass erdvės niekur eiti nereikėjo beveik iki pat ryto. Na, nuklydom keletąkart į savo spalvomis ir formomis viliojusią psy, bet Estijos atstovai (Raiden britas, bet gyvena ten, Šiaurėje) kojas ir rankas laužė tikrai prideramai. Tai lengvai tropiškai, tai dusliai šiaurietiškai, tai pavojingai, tai meiliai.
Ankstų šeštadienio rytą didžioji festivalininkų dauguma arba miegojo, arba slapstėsi miške, nes veiksmas didžiosiose scenose jau buvo išjungtas (neskaitant iki devintos degimą palaikiusių tranzerių). Prie pagrindinio paplūdimio atrasti neįtikėtino ploto hamakai tapo užuovėja minėtai ekskursijai, o kalboms foną sudarė ką tik į festivalį „įsičekinęs“ Billy Krystal & Kill My Disco duetas. Plokšteles traukė kaip pridera – net Oni Ayhun buvo pagarbiai prisimintas!
Dienos pramogoms buvo galima rinktis ir gongus, ir jogą, ir maudynes, ir masažą; kiek pasiblaškę po nebemiegantį (su tiek saulės tai neįmanoma, bent jau palapinėje) festivalį visgi nugulėm chill out miškelyje. Labai jau ten gražu, tiek naktį, tiek dieną. Pasistengta su pasakų knygos puslapių vertom dekoracijom ir instaliacijom, hamakais ir kitais miško nuotykiais. Daugelis čia ne tiesiog gulėjo, o maloniai snaudė, tad į miegmaišius susisukusių festivalininkų lavonėliai priminė vikšrus, iš kurių jau tuoj tuoj išsiris drugeliai. Ir išsirito – sutemus! Iki tol klausėm naujojo Ernesto Sadau amplua, kuriame telpa labai daug tamsos ir nevilties, virstančių sunkiu džiazu.
Apibendrinant ankstesnius paragrafus, penktadienio muzikos padavimai iš esmės buvo vien tik teigiami. Šeštadienį gal ir ausys jau buvo kreivesnės, kiek pavargusios, o gal išlepo. Visai nesupratau gyvų pasirodymų reikalingumo ir prasmės – kaip ir penktadienį, didesnio lankytojų skaičiaus jie nesudomino, gal tik „Fusedmarc“, bet pastaruoju metu šio projekto garsai nebeįtikina ir per daug kažką primena.
Na, bet visada yra psy trance teritorija, neliūdinanti bet kokiu oru. Visgi paskutinę dieną, vakarą ir naktį iš netranzinių dalykų labiausiai patiko Lorano Vaitkaus pavinilinimas. Su atkartotais reikiamais „Sūpynių“ akordais (velnias, kodėl tokie geri didžėjai groja tokiu nedėkingu metu? Kitąmet Loranui siūlau pagrindinį festivalio laiką), šokdinant net sėdinčius ir profesionaliai nesijaudinant, kad techno pievelėje palaikytojų gal tik pora tuzinų. Užtat sulaukėm kinetinio teatro marguolių vizito, visiems įpiešusio po papildomą šypseną.
Dar saujelė dalyvių prigulė ir net atsistojo pašokti pagal Grad_U live‘ą. Jis buvo nors ir gražus, bet labai kambarinis, tolygus ir... na, ne atviram orui skirtas. Gal atlikėjas per daug laiko leidžia namuose ir per mažai – vakarėliuose? Mantas T. tuo tarpu, nors Lietuvoje jau kuris laikas tik svečiuojasi, viską padarė taip, kaip reikėjo, ir savo setą pavertė tobula įžanga tamson.
Fingalick, kaip ir Golden Parazyth, ką tik girdėtas (ir dar „Vienuolyno kieme“ pakartotas), tad nežinau, ką bepasakyti – vis dar taip pat ir vis dar yra vietos didesniam komplimentų skaičiui. Dar liko keletas festivalių šiemet, taip? Nors tam tikra prasme tai gal ir akmuo į organizatorių daržą – ar būtina visiems kviesti tuos pačius talentus?
„Instra:Mental“ pusė Convex stojo bass scenos viršūnėn, visgi manau, reikėjo jam sukti dešiniau ir apsistoti techno. Laužymo buvo, bet nuotaiką diktavo vokiški šokių viražai, labiau tinkantys kokį spalį „Opium“, nei vidurvasarį „Tundroje“. Paskutinis festivalio koziris, atskleistas tik praėjusią savaitę, The Sect, savo prėskais piktumais man apskritai nepriimtinas, tad užsibuvau gal penketą minučių. Šalimais po truputį nugirsti Ricardo Tobar ir Ancient Methods tuo tarpu visai tiko ir patiko, bet va tas chill out... Sraunus su savo dubby kelionėm miško pasakoje buvo vertingesnis už bet ką kito!
Ne paslaptis, kad kai gerai einasi pagrindiniai festivaliniai reikalai – draugai ir muzika – visi gyvenimiški (ne)patogumai skrenda kažkur į antrą planą. O festivaliuose visko būna, ir produktai baigiasi, ir savanoriai paveda, ir... Bet „Tundroje“ šįkart tikrai jautėmės kaip pas močiutę. Jokių rimtesnių eilių į tualetą (o šiuose – jokių bjauriosios akrobatikos įrodymų) ar prie alaus, trečią dieną vis dar smagiai veikiantys dušai, pakankamai maisto visiems skoniams...
A, vertėtų paminėti, kad buvo toks juokingas cigarečių štabelis tarp bass ir psy scenų, kai kam virtęs „White Sensation“ ambasada, nes savo monitorius išties atsuko nepadoriai garsiai, o ir muzikinė tema ėjo visiškai pro šoną. Vienu metu teko pasukti galvas bandant suvokti, kodėl ausyse vis skamba „Kings of Leon“. Jei būtų reikėję papildomos scenos, manau, organizatoriai ją būtų suplanavę, kam ta saviveikla?
Žodžiu, „Žiauriai gerai ir žiauriai fainai“, kaip tūkstantįkart kartojom visas dvi paras. Nesigilinu čia į jokias povandenines sroves, paprastam festivalininkui jos juk ir neaktualios, ar ne? O ir aš važiavau ne dirbti.
Jau noriu ir į „Positivus“, ir į „Yaga“, ir į „Pale“, ir į „Jamaiką“, ir į „PKSTVL“, ir į „Satta Outside“. Visur nesuspėsi, bet troškimai veda pirmyn, o vasaros beliko lygiai pusė. Todėl nemažinam greičio.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS