Dvi Havanos ir liftas į tropikus
Daina Dubauskaitė 2010-10-25 00:00
Trys penktadienį, trys šeštadienį – negalima skųstis renginių sostinėje stoka. Kokybė šįkart irgi nesislėpė po dulkių sluoksniu – na, kartais. Apie ketvirtadienį su Jazzu ir Somovu jau pasakojau, prieš penktadienio diskotekas sudalyvavau dar viename koncerte.
Gerokai rimtesniame, nei „Score“ pristatymas. Visada kiek nejaukiai jaučiuosi Kongresų rūmų salėje, kur šviesa taip ir neišsijungia (nors taip patogu stebėti orkestrą, o tai žiauriai įdomu), o kažkam po kūrinių tenka įveikti nejaukią tylą pirmaisiais plojimais. „Gaida“ atidaryta penkiais kūriniais ne kojoms, o ausims, ir tai suveikė kaip kokios šventesnės organizmo dalies valymas. Nuo kiek per anksti mirusio italo Fausto Romitelli „Dead City Radio“ iki praktiškai kasmet pradžiuginančio Broniaus Kutavičiaus, kurio gimimo metai – 1932 – skamba kažkaip neįtikinamai. Dar metai iki kito atidarymo, ką padarysi.
Parterio kaimynių jame greičiausiai neišvysiu – po kiekvieno kūrinio jos dalinosi mintimis apie tai, kokia keista muzika skambėjo. Na, nežinau. Man daug keisčiau yra tai, ką kitą rytą transliavo MTV. Net ne keista, o baisu. Jokio skonio reikalo čia negali būti. Tikrai plati sąvoka ta šiuolaikinė muzika.
Daugiau pastarosios ėjau ieškoti į „The Lift“. Vieni šią vietą – ne klubą – jau pamilo, antri kiek barasi ant ne taip išnaudojamos erdvės, man gi čia visai patinka. Kažkaip purvinai patogu, staffas mielas ir draugiškas, muzika kertanti į taikinį, o ir lokacija pavydėtina. Beliko nustebti už didžėjaus pulto ilgojoje salėje išvydus man kiek netikėtai dar vieną į šios profesijos vingius papuolusį pažįstamą. Šokėjų tuo tarpu daug nebuvo – nei tada, nei vėliau.
Kitoje erdvėje – mažesnėje, bet, mano akimis, šokiams, o ir poilsiui, patogesnėje – darbavosi Carma Wild, labai jaukiai ir tuo pačiu penktadieniškai. Jį pakeitė kiek inteligentiškiau (ir tai nebūtinai pliusas) į reikalą nusprendęs pažiūrėti Chessquare. Jis, beje, gi ir Larisa, ir idėjinis „Played“ vadas – ta prasme, lapkričio 19-ą visi varom į Kauną, nes psichuškėje bus Milosh ir Dimlite!
Do You Like Me
Milosh
NUORODA
3:15
Milosh - Do You Like Me chill electronic music from his album ' You Make Me Feel' released in 2004.
O tada buvo metas „Havanai“. Prieš porą dienų kaip tik buvau apsidairiusi atnaujintose salėse – dabar geriau ir patogiau! „Hard Ton“ veidas (tiksliau, pilvas) Massimo vėlavo dėl dar vieno oro linijų triumfo – iš Rygos niekas neskrido, teko nuomotis automobilį, bet mes to nežinojom, todėl pasirodymo teko palaukti milijoną kartų sveikinantis ir aptarinėjant penktadieniškas problemas.
Žmonių buvo. Gražių – taip pat. Ne vienas ir ne tuzinas nepatingėjo pasidažyti, pasimaivyti prieš veidrodį ir draugus bei suteikti vaizdinį foną vakaro žvaigždei. Endis pasirūpino muzikiniu pasitikimo fonu, ir po kiek laiko pagaliau dėmesio centru tapo mikrofoną laikanti nenusakomos kilmės būtybė. Įsivyniojusi į siaurą (kiek tai galima vadinti siauru) taškuotą kokoną ir įsijungusi falcetą. Na, taip, pažiūrėjom. Kiti prarėkė balsus ir pinigines. Dar bučiavau draugės aukštakulnį. Beje, skaitytina apžvalga pagal Karlą Marksą - čia.
Grįžti į „The Lift“ visgi nebuvo pati geriausia idėja – na, Gesta vyniojo tikrai gausiai, bet šokėjų buvo dar mažiau, tad pasibendravom su barmene, pamojavom Omal ir programą pristabdėm iki šeštadienio.
„Pravdos naujokuose“ ėmiau ir nebuvau – gal net pirmą kartą. Ai, kažkaip... „Tamsta“ dukart per savaitę man būtų per didelis išbandymas. Be to, žinojau, kad Brokenchord negros, o man jis – pačiausias naujokas kartu su Ophex. Beje, džiūgauju dėl metų trendo – važiavimo į Kauną – nes pati jį ir pasiūliau, mua ha ha. Primenu, masinis reisas – lapkričio 19-ą.
Užtai buvau kitoje sau neįprastoje vietoje – „Banzai“. Būtent dėl to, kad grojo ten kiek aukščiau paminėtas Ophex. Gaila, kad labai tyliai, bet paprašę garso mainais gavom visus geriausius jo bootlegus vieną po kito.
Boney Madness
Ophex
NUORODA
Garso vis tiek įnirtingai trūko (jį draudžia ramūs kaimynai), gerai, kad ne visiems – štai pirmoje zonoje siautusios gerbėjos tvirtino, kad nesvarbu, nes visus gabalus jos moka mintinai. Valio! Kitas tropinis baile funk, moombahton ir kt. nuotykis – lapkričio 6-ą „Cafe de Paris“. Daugiau apie jį pasakoju ryt pasirodančiame naujame „370“ numeryje.
Ir vėl „Havana“, ir vėl žygiavimai aukštyn žemyn laiptais. Apačioje – kažkaip neįtikinę Vaiper su Harvey Clef, iš kurių vėliau liko tik pastarasis. Prašiau repo, sakė, kad bandė groti, bet niekas nešoko. Na, pagal labai jau soulful disco šoko šiek tiek daugiau, nei niekas, tad tebūnie.
Vidurinėje, juodojoje salėje ant scenos jau lūkuriavo praėjusią savaitę apkalbėti aštuoni sintezatoriai, pranašavę projekto „Kick Punch Gang“, arba St. Stereo ir vyresnių jo kolegų, debiutą. Stiprus jis ir solidus buvo, tik visgi nuobodokas. Skambėjo lyg albumą klausant, live, mano supratimu, turėtų turėti daugiau energijos bei improvizacijos. Na, bet pirmas kartas.
Nepavyko įsijausti ir į likusią vakarėlio dalį. Gal tik pasistumdymai pagal labai blogą Lady Gaga remiksą restorane nuotaiką kaitino, bet čia nieko pasigėrėtino juk nėra. Kraustėmės į „Opium“, kur pasibaigė daugelio Vilniaus naktinėtojų šeštadienis.
Dizaineriai, va, pasakojo, kaip „Popieriniame bare“ (čia „Daiktų viešbutyje“ prie loftų) prancūzas didžėjus varė kaip tūkstančiui, nors aukų tebuvo penkios. Kiti vis dar dalinosi „Naujokų“ detalėmis, gyrė „ŠMC kavinėje“ it Supermenas skraidžiusį Nostra, ir taip toliau. Namo niekam nesinorėjo, atvirkščiai – stipriausi gynė kitus į viršutinę šokių aikštelę, kurioje sintezatoriai bandė nepasiduoti gitaroms. Iš Toronto, kaip supratau.
Turinio daugiau nei proto. Tikrai masyvus savaitgalis, kurio pabaigoje netgi gaminau. Dabar šioje srityje vėl galėsiu porą metų būti rami. Prie grotuvų, o ne prie puodų, beje, palinksiu jau ketvirtadienį. Svečiuose pas Zhill, „ŠMC kavinėje“ – čia prasideda lietuviškos „Bagpak sesijos“
O pabaigai – mįslė. Nuo schranz iki „Rhythm is a Dancer“ – vienas žingsnis. Kas?
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS