1-800-DAINAD : BŪTA : Apgaulinga balandžio 1-oji

Penktadienio planas buvo taip tvirtai ir minučių tikslumu sudėliotas, kad iškart po darbų pakalbinusi Vidį (interviu čia pat gal jau rytoj) skubėjau į „Mix Subą“. Ir nespėjau išgirsti juokų dienai skirto laidos intro, kuriame elektroninė muzika nurašoma į šiukšlyną, o eteris užleidžiamas country! Nieko, nes visą laidą, kurioje Loranas Vaitkus man leido užduoti po porą klausimų Golden Parazyth bei „D-Pulse“, galima klausyti toliau skaitant šį įrašą.

Šeštadienio popietės Lietuvos radijuje ir televizijoje, žinoma, turėjo savotiško šarmo. Ypač gilią žiemą. Bet karščiausias, penktadienio vakaro, laikas tokiai laidai – pats tas. Didžėjai nepramiega, jėgų pokalbiams daugiau, o ir gyvi antros valandos setai skamba daug ryškiau. Senokai tokių laužytų vibracijų, kaip šįkart Pako, nebuvo girdėję sovietiniai koridoriai. Netgi nepaisant to, kad pirmame pastato aukšte gyvą peklą virė „Duokim garo!“. Kada nors po laidos reikės būtinai užsukti ir ten, juk dešimtą vakaro į tikrą klubą eiti labai nepadoru.

Būtent dėl to į balandžio 1-osios programą tilpo ir vienas neklubinis įvykis – „Coffee Inn“ gimtadienis. Jau ketvirtas! Jei konkurentai „taškus“ atidarinėja tiesiai prieš nosį, reiškia, viskas sekasi tikrai neblogai. O kad gimtadienį atšvęsti buvo suplanuota skardžiai, buvo galima išgirsti nuo Vilniaus gatvės vidurio. Kartą per metus ir kaimynai nebaisūs.

Užėjus į įprastai kavos puodeliais apstatytą, o penktadienį gimtadieniškai „apšiltintą“ kavinę pritrūko nebent oro. Garso – tiesa, beveik vien tik aukšto – buvo į valias, didžėjumi dirbo vienas iš „kofeinų“ Martynas (ir tuo labai didžiavosi bei pristatinėjo savo jaunystės house), o pastarojo bei Nido sveikintojai, kurių amžiaus vidurkis šiai vietai įprastą viršijo maždaug dvigubai, vos spėjo dalintis darbo savaitės negandomis ir pasiekimais. Beje, net du anksčiau tą vakarą sutikti žmonės, išgirdę apie šokius „Coffee Inn“, sunerimo – kaip čia jų niekas nepakvietė?! Reiškia, tikrai geras. Klausiau Nido, ar tokių netyčinių ir pusiau slaptų progų bus ir daugiau, sakė, visko gali būti. Vilniaus g-vėje arba Pilies – vietos čia kiek daugiau, ją kažkada tikrino „Silence“ artistai. „Esmė – konceptas“, – viltingai citatą baigė jubiliatas.

Atėjo vidurnaktis, kartu su juo – metas kiek labiau reklamuotiems veiksmams. „Matyk garsus, girdėk spalvas“ net išsamiai idėją paaiškinusį reportažą susuko, deja, organizatorių nuo blankiai tuščio „Havana Social Club“ neapsaugojo. Išties nesmagu, bet gal vertėjo klubo patalpas paorganizuoti kitaip? Restorane nuo tuštumos jausmo apsaugo gausus interjeras, „juodąją“ salę pripildyti taip pat neabejotinai lengviau, nei „garsiąją“. Ši apskritai skirta tik labai riebaus kalibro atlikėjams. Na, pavyzdžiui, Caspa, kuriam net festivalinė tvora buvo pastatyta. Tiksliau, ne jam, o įsiaudrinusiems gerbėjams.

Žodžiu, užtrukau valandėlę, pasidalinom įžvalgomis su „Suru.lt“ redaktoriumi, atšviežinau darbo negandų užgožtas ausis Intakz skleistu drum‘n‘bass ir apsidairiau, kad metas būti „Gorky“. Nes pirmą valandą čia jau turėjo groti aukščiau minėti bei „Mix Sube“ kalbinti sanktpeterburgiečiai „D-Pulse“. Antroji „Love In Slow Motion“ gimtadienio naktis!

Iki šiol, tiesa, nesuprantu, kodėl tos naktys buvo dvi. Kaune ketvirtadienį? Įmanoma, ypač „Suflerio būdelėje“, bet „lėtieji meilužiai“ laikinojoje sostinėje, manau, per epizodiškai pažįstami, kad čia keltų gimtadienio puotas. Vakarėlis, nors ir tuštokas, sako, blogas tikrai nebuvo – buvusieji pavadino tai „private party“.

„Gorky“ bendro St Stereo ir Martin Virgin vaiko gimtadienio torto užsimaniusiųjų buvo visai pakankamai – rūkančiųjų ūžesys artėjant prie klubo neką tenusileido „Coffee Inn“ garso sistemos bandymams. Tiesa, nepasitenkinę muzikine konditerijos forma apie pusę trečios šokėjai ėmė skirstytis – šito irgi nesupratau, nes „D-Pulse“, net vertinant iš anapus disco esančių frontų (tuo mane kaltina kai kurie aplinkiniai), viską darė labai gerai. Pakankamai daug romantikos, sovietinio-estradinio vintažo, undiniško vokalo, preciziškumo už pulto, ir, aišku, slaviškai vyriško žavesio. Na tikrai! Užsukom su drauge lyg „pro šalį“, bet prašokom – beveik sąžiningai – dvi valandas. Ypač giliai kojomis į smėlį pavyko įsikasti per „More“ – bijojau, kad ims ir hito nepagros, nebus nuspėjami, bet, matyt, pasidavė nebyliems prašymams.

Visa tai klube. Viršuje, „Gorky Bar“ salione, kaip ir per atidarymą, buvo tiesiog... smagiau. Į šeimininko vaidmenį galutinai įsijautęs Rolas siūlė pasimatuoti savo krėslą, kuriame ir pasislėpti galima, ir aplinką patogiai stebėti; o didžėjai nerimastingai kaitaliojo programą ir jau beveik „vaskino“, kas gi gros nuo penkių ryto. Alternatyvusis karys Aurelijus Sirgedas („Siela“) tuo tarpu susidomėjęs dairėsi aplinkui. Kažin, jam patiko?

Tuomet prisiminėm dar vieną, tikrai patį „balandžpirmiausią“ penktadienio pasiūlymą – house naktį „Satta“ bare. Taip būna kasmet, kartais trečiadienį, kartais iki labai ankstaus darbo dienos ryto, paprastai ir su baro rezidentais, ir su tais, kurie progos subtiliai kreivą muzikos liniją laikančioje programoje pasirodyti paprastai lyg ir neturi. Pokštauti šįkart buvo pakviesti „Deep Inc“ brolis Tadas, Saulty ir Vidis, o „Sattos“ pulto subtilybes šiems pristatyti patikėta Justui Fresh. Taip, jis groja viską nuo roko iki house, negi dar nežinojote?

Su didžėjumi-supermenu trečią ryto prasilenkėm tarpduryje, apsaugos darbuotojo etalonas Juozas iš trijų paėmė jau tik vieną mokestį, ir greit supratome, kodėl. Saulty grojo maždaug keturiems su puse šokėjo ir keturiolikai stalo futbolo žaidėjų. Nekas! Net ir neatsižvelgiant į visokius abejotinos kokybės kolegų reitingus šis veteranas nusipelno kiek didesnio šokėjų susidomėjimo. Net jei (o gal ypač dėl to, kad) setuose pastaruoju metu ir griebia daug niūriau, nei deklaruoja „Downtown Party Network“ įrašuose. Kita vertus, apie renginį „Satta“ paskelbė tik ketvirtadienį – gal ir ne visi „Facebooke“ gyvena, kad spėtų susiplanuoti. Aš asmeniškai nerimavau ir domėjausi jau trečiadienį.

Draugo atėjusio pakeisti Vidžio pasirodymo stebėti jau nelikom. Dėl to šeštadienis buvo ilgas ir pilnas įvairiapusių potyrių, ir būtent todėl vakare nebeturėjau nei jėgų, nei noro dar eiti ir „Woo“ uždarinėti. Tikrai buvo kam ir be manęs! Į klubą sugebėjo patekti ne visi – supratau, kad vakarėlis vyko lyg ir dviem pamainom. Gal ir visom trim. Nuo penkių ryto imti tildyti didžėjai baigė tik apie vidurdienį. Na, beveik trisdešimčiai kolegų vieną pultą pasidalinti ir „pačias pačiausias“ dainas „Woo“ dedikuoti tikrai nelengva – toks meniu primena festivalinį, o ne vienai nakčiai paruoštą. Dar buvo pusnuogių šokėjų, ant savęs ir kolegų laisčiusių gėrimus, taip pat „Woo“ ambasada nebeužtekus vietos įkurta „Piano Man“. Visoje Islandijos g-vėje neliko laisvos trinkelės, šoko net viešojo transporto stotelės vitrinos! Ir net ne pilnatis.

Ateinanti savaitė nusimato ne ką paprastesnė. Jau ryt „Satta“ ir „Bangos“ kviečia vakare pastudijuoti muzikos teorijos, poryt čia pat – eglučių pynimo kursai su kepėjomis už pulto, ketvirtadienį... netikėta ir vėl „Satta“. Čia „Fishday“ virs „Fishlive“ ir greičiausiai vieną pirmųjų, jei ne pirmą pasirodymą surengs IDM ir kitokios „kitokios“ elektronikos projektas „Sedentary Birds“. Žinoma, tai aktualu, jei dar neturi bilieto į Dub FX. Visa tai dar neatėjus penktadieniui, ir tik vienoje vietoje. Mamasita.

BOP - Lost In This World (Sedentary Birds Re-Interpretation) by Sedentary Birds