„Techstylism“ gimtadienio svečias Inigo Kennedy pasakoja (interviu)
Daina Dubauskaitė 2012-03-27 09:54
10 metų – dar jokia senatvė, bet tokiame nerimastingame dalyke, kaip naktinis gyvenimas, sukaktis tikrai solidi. „Techstylism“ gimtadieniui netaupo ir nesismulkina – už stalo švęsti pasikvietė vieną iš Berlyno ir vieną iš Londono. Pastarąjį ir pakalbinau, kadangi Vokietijos sostinės gyventojų pažįstu jau kokį tuziną, o britiškas techno man dar šiokia tokia paslaptis.
Inigo Kennedy studijoje ir diskotekose sukasi jau antrą dešimtį, leidinius skaičiuoja penkiasdešimtimis, lėktuvų mylių turbūt jau nebesuseka. Vilniaus jis pasiilgo ir perduoda linkėjimų – ateik padėkoti kovo 30-ą, penktadienį į „Loftą“. Jungiam dvi valandas stipraus, aiškaus ir gryno techno ir skaitom.
Erratic Podcast 20 | Inigo Kennedy by ErraticNYC
Esi vienas žanro senbuvių. Kaip bėgant metams keitėsi techno svarba tavo gimtojoje Anglijoje, ar turite ryškių naujosios kartos atlikėjų?
Nei anksčiau, nei dabar techno Jungtinėje Karalystėje nėra mainstream, bent jau ne iki tokio populiarumo lygio, kokį pasiekė kitose šalyse. Todėl ir žanro svarba čia tokia, sakyčiau, pogrindinė. Nors pastaruosius dvejus ar trejus metus vyksta kažkas įdomesnio. Iš dalies dėl jaunosios kartos – tiek atlikėjų, tiek technologijų prasme. Bet ir dėl to, kad sveikai susimaišė skirtingi muzikos stiliai, o renginių organizavimo kultūra įgavo daugiau brandos. Manau, visi į šį reikalą dabar žiūri kažkaip atviriau.
O kur tavo muzika sulaikia daugiausiai palaikymo?
Tai nepastovu ir netgi sunkoka nubrėžti paralelę tarp to, kur dažniau groju ir kur turiu daugiau gerbėjų. Visur jų yra! Pavyzdžiui, neseniai lankiausi Sidnėjuje ir Niujorke, ir būtent dėl to, kad ten mane palaiko nedidelės, bet labai aistringos grupės žmonių.
Anksčiau ypač šiltai mano muziką priimdavo Rytų ir Centrinėje Europoje, dabar viskas pasiskirstė kiek plačiau. Greičiausiai tam įtakos turėjo tai, kaip muzika šiandien platinama ir kaip žmonės ją pasiekia.
Ar vienose šalyse gerbėjai jaunesni, kitose – vyresni?
Taip, kartais toks suvokimas atvykus vienur ar kitur groti aplanko, bet turbūt tai priklauso ir nuo konkretaus klubo bei vakarėlių organizatorių, ne tik nuo šalies. Be to, pats ne jaunyn einu, tad natūralu, kad vidutinio reiveriui amžiaus žmonės man atrodo vis jaunesni! Manau, vyresnė publika tradiciškai sutinkama Londone, Berlyne, Niujorke – ten, kur atlikėjų, jų gerbėjų ir kitų scenos dalyvių gyvenimas ir veikla susiklostę istoriškai. Jauną ir entuziastingą minią pasveikinti taip pat visuomet smagu. Ta jaunatvė sutvirtina techno poveikį žmonėms, energija klube visai kitokia.
Ką apskritai techno turio tokio, ko neturi kiti žanrai?
Nepasakyčiau, kad techno – kažkoks išrinktųjų klubas, bet, aišku, kažką savito tikrai turi, kaip ir visi kiti žanrai. Bendrai kalbant muzika be teksto yra patogesnė pasinėrimui į akimirką, atitrūkimui nuo realybės – tai techno tikrai garantuoja. Techno leidžia pasislėpti nuo streso, darbo, gyvenimo, bet tuo pačiu ir prisijungti prie grupinės patirties, o tai generuoja naują energiją. Ypač daug ši muzika siūlo klubiniame kontekste – tuomet jauti nuotykio, hedonizmo dvasią, kylančią energiją, besiplečiančias ribas... Bet turbūt panašūs dalykai galioja ir kitiems elektroninės muzikos stiliams.
Dieninio darbo inžinerijos srityje iki šiol neatsisakei – ar tai padeda plačiau žiūrėti į muzikinius reikalus?
Tikiu, kad padeda. Taip turiu pakankamai laisvės muziką tyrinėti taip, kaip to noriu aš. Aišku, nuolat tenka žongliruoti skirtingais gyvenimo kampais – valandų paroje niekada nepakanka.
Kas dar, be muzikos ir inžinerijos, tave domina?
Daug dalykų, bet jie nėra išskirtiniai, che che. Fotografija, urbanistinis menas, kulinarija, sportas, kelionės, turgūs, pasivaikščiojimai mieste, tvarka, pirtis Suomijoje ir taip toliau.
Ar darbo bei „popamokinės“ veiklos kolegos – geriausi tavo draugai?
Kai kurie – taip, bet tikrai nebūtinai. Aišku, su muzikos kūrėjais ir mylėtojais bendrauti tikrai daug tenka.
Karjeros pradžioje muziką leidai ir kaip Reducer. Kodėl nustojai?
Tai buvo tam tikram laikui ir vietai skirtas projektas, tyrinėjęs hipnotizuojančius, gilesnius garsus. Kuriu tokį skambesį ir dabar, bet kiti projektai tuo metu man suteikė pakankamai laisvės, tad Reducer tęsti nebebuvo prasmės. Nors ką gali žinoti, gal grįšiu prie jo – iki šiol mėgstu pasiknaisioti po Reducer kūrinius, jų tikrai stebėtinai daug!
Gyvi grojimai, įrašai studijoje, technikos tyrinėjimas – kas pačiam suteikia daugiausiai džiaugsmo?
Išties sunku pasirinkti! Manau, tas momentas, kai žmonės pasako, kad tavo muzika juos smarkiai paveikė. Nuostabu tai išgirsti, ypač kai tie klausytojai yra kitoje planetos pusėje. Dar visuomet plačiai išsišiepiu kai gaunu naują savo muzikos plokštelę ir pirmąkart ją pagroju. Visai nesvarbu, kiek kartų kūrinį esu girdėjęs prieš tai, kol jį įrašinėjau – plokštelės magija tikrai nenugalima.
Ar įrašinėjant užpuola dienos, kai negali nė natos išspausti? Kaip kovoji su tokiais smegenų blokais?
Aišku, pasitaiko. Tai lyg technologinis smegenų sąstingis – per daug galimybių atitraukia nuo esmės, nuo paties kūrybiškumo. Kartais, atrodo, niekas nesiseka, bet tuomet tiesiog reikia pasiduoti srovei. Arba tiesiog pasakyti sau, kad idėja nieko verta. Neturiu būdo, padedančio visais atvejais, ir tikrai sunku iš tos zonos ištrūkti. Juk tokių sąstingių nesuplanuosi. Beje, manau, laiko stoka yra didesnė problema, nei smegenų blokas. O mane ypač įkvepia muzikos klausymas, ir tai visai geras „atsiblokavimo“ būdas.
Tavo leidykla „Asymmetric“ skaitmenine iš vinilinės tapo dar 2004-aisiais. Kaip priėmei tokį ankstyvą sprendimą? Gal dabar, kai plokštelių rinka kiek gyvesnė, mąstai apie grįžimą prie jų?
Kaip ir Reducer, vinilo leidimas buvo savo laiku ir savo vietoje. Tiesa, skaitmeninę liniją paleidau gana anksti – tuomet dar niekas nebuvo tikras, kas vysta ir kas bus ateityje, nors jau tikrai buvo aišku, kad vinilo aukso amžius praėjęs. Nekeliant triukšmo vystyti skaitmeninę leidybą ir prekybą man buvo paprasta ir aiški išeitis – akivaizdu, kad taip žmonėms patogiau, o ir man daugiau laisvės tame, ką išleidžiu. Čia svarbus ir žodis „verslas“ – plokštelių leidybos ir platinimo grandinėje veikia daug kitų asmenų ir įmonių, o tai proceso tikrai nepalengvina ir nepadaro pelningesniu!
Kita vertus, gera dirbti su tokiomis leidyklomis, kaip „Token“ ar „Semantica“, vinilui vis dar skiriančiomis labai daug dėmesio. Tai labai svarbi ir kolekcionuoti smagi laikmena.
O kodėl leidi muziką ir pas kitus, nors turi savo platformą?
Tai puiki galimybė vystytis keliomis kryptimis, užmegzti santykius su įvairiomis žmonių grupėmis. Ypač tokiame projekte, kaip „Token“. Be to, mano muzika pasiekia platesnę auditoriją.
Tavo TOP3 vakarėliui pradėti ir užbaigti.
Neseniai atradau 303 Nation „Double Speed Mayhem“ – parinkus tinkamą momentą tiesiog išspiria visus iš proto! Taip pat dažnai groju savo „Preliminary Statements“ – jis daugeliui jau praktiškai tapęs himnu. Sunku išvengti Aphex Twin – „Xtal“, „Analogue Bubblebath“ ir kitų. Klasiką irgi panaudoju. Žodžiu, daugiau nei trys.
---
www.inigokennedy.com
Daugiau apie „Techstylism“ puotą kovo 30 d.!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS