1-800-DAINAD : POSĖDIS : Valanda su Weedska: „DJ Žaibas & The Sisters“ ir kitos pasaulio pasakos

Kalbėjomės (labiau klausiau monologo, čia tai pašnekovas!) apie Vytauto (o taip turbūt į jį mažai kas kreipiasi) klajones po garsus prieš, simboliška, muzikos protmūšį, dar liepą vykusį Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje, „Piano Man“ terasoje. Greičiausiai tąvakar laimėjom, ir tikrai ne be Weedskos pagalbos.

Vasara baigėsi, šiandien Weedska su kolega Souldatov jau ir LRT Opus radijo laidos „Tropical Soundclash“ vedėjai. Klausom nesenos laidos ir...

Apie tave pirmąkart išgirdau prieš kokius trejus ar ketverius metus atsiradus „Club Tropicana“ judėjimui, ir sužinojau kaip apie salsos didžėjų. Bet spėju, kad tavo santykis su muzika užsimezgė tikrai ne salsos dėka..?

Aišku, susipažinau su muzika dar vaikystėj. Augau Kuršėnuose, lankydavau gimines Varėnos rajone, Joniškyje. Vienas anksčiausių prisiminimų yra Vytauto Kernagio plokštelė – ją pamatęs išmokau perskaityti savo vardą. Man buvo kokie treji metai.

Turėjau apyjaunių dėdžių, kurie mėgo klasikinį roką, su tokia muzika ir augau. Kernagis, „Antis“, „Foje“... Kai buvau pradinukas, Šiauliuose kažkokiu piratiniu būdu ėmė retransliuoti MTV, SAT1 ir panašius kanalus. Buvau prikaustytas prie „Yo! MTV Raps“ ir kitų laidų.

Ar mokykloje atstovavai kokiai nors subkultūrai?

Klausydavau visko, ir roko, ir tuometinių pop hitų. Labai patiko reivo reikalai. Vienu metu užsikabinau ant klasikinio pankroko ir post punk. Nuo „Joy Division“ numigravau iki gotikos, tuomet metalo, atgal į roką, į indie, ir taip toliau. Visa tai vyko nuo penktos klasės iki pirmo kurso. Tiesiog domino visa muzika.

Kai buvau gal vienuoliktokas, Kuršėnuose atsirado oficiali kabelinė, kuri transliavo VIVA ir VIVA2. Tai pastarasis buvo mėgstamiausias bei žiūrimiausias mano kanalas. Įtikinau tėvą, kad reikia kabelinės, vien dėl jo. Rodydavo „Mouse on Mars“ klipus...

O tada išvažiavai mokytis? Kur studijavai?

Kaune, Vytauto Didžiojo Universitete. Informatiką. Tuo metu, apie 1999 metus, ėmė rastis FTP, „Audiogalaxy“ ir panašūs dalykai, tai jau viską galėdavom atsisiųsti.

Prisisiunčiau visko, kas tuo metu buvo aktualu – „Placebo“ ir panašiai. Klausiau tos visos alternatyvos ir tiesiog ėmė rūpėti, kokį roką klauso Lotynų Amerikoj ir Afrikoj... Ėmiau žiūrinėti braziliškus reikalus ir taip toliau.

„Tiesiog“ nebūna!

Bet tikrai nežinau, kaip taip atsitiko. Būna, kad filme pamatai kūrinį ir imi domėtis, bet man taip nebuvo. Nepamenu, kokiu būdu užsiroviau kad ir ant paties elementariausio „Girl From Ipanema“.

Įdomus momentas – tam pačiam bendrabuty vienais metais apsigyveno drum’n’bass puoselėtojas JaZzy. Susibičiuliavom... ir tada savaitei dingo internetas. Tai mes pasikūrėm FTP serverį ir keitėmės savo kolekcijom.

Būtent iš jo 2001-ais metais gavau Fela Kuti. Man vienas koncertinis įrašas, kuriame yra tik du gabalai po pusvalandį, visiškai nurovė stogą.

Tuo metu taip pat klausiau reggae, dancehall. Bendrabuty buvo ir daugiau melomanų – pavyzdžiui, oldschoolinio hiphopo fanas. Dar vienas kambariokas nuo mažų dienų klausė techno. Stimuliuodavom vieni kitus!

Su atradimais ir klausymais lyg ir viskas aišku. Bet kaip tapai didžėjumi?

Čia toks juokingas visai reikalas. Aš turiu tris seses. Vaikystėj visi kartu žaisdami darydavom miksteipus. Įrašinėdavom iš radijo kompiliacijas… Net logotipą ant visų kasečių piešdavom – DJ ŽAIBAS & THE SISTERS.

Rasa on Faya takeover by DJ Weedska - March 2009 (90.1FM WDCE) by Weedska on Mixcloud

(šeimyninis ansamblis tęsia veiklą - viršuje Weedskos įrašas iš JAV radijo laidos, kurioje pavadao sesę, - D.D. past.)

Apie žaibą dar atskira istorija – tokia mano buvo pravardė giminėje, nes tarp mūsų buvo labai daug Vytautų. Kad atskirtume vieni kitus, visi turėjom pravardžių.

Jei neskaitant DJ Žaibo… Vieną kartą įtikinom etatinius mokyklos renginių vedėjus, kad reikia ne tik paprastos pop diskotekos, bet ir alternatyvos, roko. Tada teko pagrot iš kasečių gotiką ir post punk. Bet po to ilgą laiką jokių rimtesnių grojimų nebuvo.

Kompiliacijas kepdavau įvairiom progom draugams – gimtadieniui, Kalėdoms ir panašiai. Norėjau pabandyt pagrot, bet neatsirasdavo tam galimybių. Pats nebuvau labai drąsus ir nesinorėjo prašytis. Į renginius vaikščiodavau – reggae, dancehall ir panašiai.

Kaune?!

Ne, su draugais beveik kiekvieną savaitgalį tranzuodavom į Vilnių. Dažniausiai eidavom į „Green Club“, bet užsukdavau praktiškai į visus renginius, kuriuose grodavo dancehall.

Po universiteto persikrausčiau į Vilnių, atsirado naujų pažinčių. Reggae tūsuose susibendravau su dviem sesėm, kurios dabar vadinasi „Salsa Sisters“. Jos pradėjo šokti salsą ir vis kvietė mane ateiti. Vieną vakarą visiškai neturėjau ką veikti, tai pasiėmiau romo butelį ir nuėjau pas jas į loftus, kur šokėjai nuomojosi patalpas. Man labai patiko! Tokios muzikos jau klausiau ir net turėjau prikaupęs, bet kai pamačiau šokius, tiesiog atėmė žadą. Tikrai sužavėjo. Pradėjau mokytis šokti ir pats.

Nepraėjo nė pusmetis, 2006-ų pabaigoje mano drauges pakvietė pašokti į renginį Kaune, klube „Combo“. Organizatoriai jų paprašė atsivežti ir didžėjų, o salsos didžėjų tuo metu išvis nebuvo. Na, artimiausi tam gal buvo „Pabo Latino“ rezidentai, bet jie grojo latin pop... Žodžiu, jos mane įkalbinėjo gal savaitę – norėjau, bet kuklinausi...

Turėjau priėjimą prie grotuvų – tuo metu veikė „Ibish Lounge“, buvau susibičiuliavęs su baro savininku ir jis man leisdavo pasipraktikuoti. Parsisiunčiau iš interneto CDJ200 manualą – ten viskas labai gerai ir smulkiai paaiškinta, beje.

Pasibandžiau, išsikepiau 6 kompaktus, gavau dar atsarginių ir išvažiavom… Tai 6 valandas iš tų 6 CD ir atgrojau. Labai geros emocijos apėmė – po to iki 9 ryto užmigt negalėjau.

Juokingiausia, kad už pirmą grojimą ir honorarą gavau. Tokios sumos vėliau reikėjo siekti kelerius metus.

Vėliau mano draugės pačios ėmė organizuoti renginius, tad grojimų atsirado daugiau. Be to, korporatyviniuose teminiuose baliuose tekdavo pagrot. Buvo labai smagu, gal dėl to, kad pakankamai mažai išmaniau – technikoje nelabai gaudžiausi, o nuo pačios muzikos kaifuodavau, grodavau iš širdies. Dzin buvo visi BPM ir visokios nuostatos. Jei sugebi muziką užvilkti ant vidinės emocijos arba atvirkščiai, rezultatas dažniausiai ir būna geras. Nereikia overthinkinti.

Korporatyvinis outfit'as

2007-aisiais įvyko pirmasis Vilniaus salsos festivalis – kitąmet bus jau 9-as. Jau pirmajame grojau kaip „namų didžėjus“, vėliau pakvietė į Talino festivalį ir taip toliau. Salsos vakarėlių srityje viskas sklandu, kontaktai užsimezgė geri. Kelerius metus salsa mano repertuare ir dominavo.

Beje, terminas „salsa“ atsirado tik 70’aisiais, tai labiau marketinginis sprendimas, apjungęs daug įvairių dalykų. Klodai čia neišsemiami. Salsa – tai poliritmas. Ritmo pojūtis čia gimsta iš saskambio tarp individualių ritminių linijų. Tad tai, kaip įmanoma viską sulipdyti į idealų skambesį, kuris įveda į tranzą, yra nerealu.

Kaip susipažinai su tuometiniais „Club Tropicana“ steigėjais?

Mark Splinter kompiliacijoje išgirdau Ophex kūrinį. Pajaučiau Pietų Afrikos kwaito vibe’ą, nusprendžiau jam parašyti. Ir parašiau. Jie kaip tik ketino daryti renginius. Susitikom, susidraugavom – taip ėmiau matytis ne tik salsos renginiuose.

Dabar tave sutinku įvairiuose renginiuose... Kada pradėjai vaikščioti plačiau?

Kokius porą metų praleidau „Ibish Lounge“, o ten, kaip žinia, ir „Minimal Mondays“ vykdavo, ir kas tik nori. Visuomet klausiau visos muzikos, man iš esmės yra garbės reikalas aplankyt renginius, koncertus, kuriuose pasirodo rimti atlikėjai. Kaip kitiems teatras, taip man muzika. Tai mano prioritetas.

Kaip kolekcionuoji muziką? Kasetės, kompaktai, vinilai, internetas?

Kompaktai – tik tuo atveju, jei negaliu įsigyti skaitmeninio lossless formato. O be to – vinilas. 2008-ais metais nusipirkau patefoną naminiam klausymui ir CD grotuvus su mikšeriu. Iš pradžių, kaip ir visi, plokšteles pirkau visas, reikia ar nereikia. Iš to godumo naudos nėra daug, visko neaprėpsi, kai kurie pirkiniai visai nedžiugina – tenka jais atsikratyti. Neskaičiavau, bet šiuo metu turiu tarp 1000 ir 2000 vinilų. 4x4 IKEA „Expedit“ lentyna būtų pilna.

Vasarą skaičiau interviu su Joakim, jis paklaustas, kiek turi plokštelių, atsakė, kad į Niujorką iš Paryžiaus išsiuntė tris didžiausius „Expedit“, ir paprašė susiskaičiuot.

Na, jo, čia skaičiavimo standartas! (Atrodo, nebegamina, - D.D. past.)

O groji iš plokštelių ar tik kolekcionuoji?

Tenka – tokiose serijose, kaip Noruišio ir Deneez inicijuoti „Boxville“ ar „Archives de vinyles“. Per „Tropical Soundclash“ renginius su Souldatov irgi kombinuodavau – „Serato“ plius vinilas ar panašiai. Dabar tropical vinilų nedaug leidžiama, tad nelabai yra ir tikslo.

Ar daug yra Lietuvoje klausančių world muziką, jei taip galima ją pavadinti?

Visada buvo, be abejo, bet Lietuvoje nėra vientisos bendruomenės. Ir pati muzika skiriasi, ir žmonės – sunku sugalvoti kažką bendra. Vienu metu Diplo ir panašių dėka lyg ir buvo trendas, bet prigeso. Daugelis tuo metu iškilusių leidyklų jau mažai ką nauja išleidžia.

Jei šnekėtume apie senąsias leidyklas, tai žinoma, jokių madų ten nėra. Mes salsos renginiuose grojam ir tai, kas išleista 1949-ais, ir šiemet sukurtą muziką, tai darniai tinka viename sete. Yra dalykų, kurie nedingsta ir nedings, nes visuomet bus žmonių, kurie gilinasi, domisi istorija, kuriuos jaudina tai, kaip kažkas atrodė ar skambėjo anksčiau. Tame yra romantikos.

Išmanydamas muzikos istoriją turbūt bet kurį naują madingą kūrinį klausydamas lengvai atseki įtakas.

Taip, čia jau savotiškas gykiškumas.

O ar daug žmonių Lietuvoje šoka salsą?

Ši kultūra tikrai nereali. Išsaugota senoji tradicija. Social dancing – puiku. Žmonės susirenka tiesiog pašokti. Tarkim, elektroninės muzikos kultūroje tokio dalyko išvis nėra.

Šiaip šokėjus suskaičiuoti sunku. Tie, kurie susirenka į salsos festivalius, tikrai nėra viskas. Sunkoka įtikinti žmones, kad jiems reikia ten dalyvauti. Bet tų, kurie jau yra buvę, antrą kartą įkalbinėti nereikia.

Kiek kainuoja bilietas į salsos festivalį?

Apie 100 eurų už 3 dienas. Vilniuje toks renginys vyksta vieną kartą per metus, tris paras, po stogu, į tai įeina ir šokių workshop’ai, kurie vyksta dienos metu, ir vakarėliai. Mes pastaruoju metu apsistojome Lenkų kultūros namuose – ten yra labai gera salė su parketu. Telpa daug žmonių, greta restoranas, viešbutis, salės workshop’ams – labai patogu. Workshopus veda patyrę instruktoriai iš įvairių šalių, tai labai naudinga tiems, kurie nori pasitobulinti.

Vakarėlius paprastai pradedam devintą, baigiam septintą ryto, ir salė dar tikrai nebūna tuščia. Uždarę didžiąją salę keliamės į mažesnę patalpą, kurioj iki tol skamba bachata, kizomba. Ir baigiam tik todėl, kad viešbučiui reikia ruošti pusryčius. O kitą savaitgalį gali skristi į kitą festivalį, jei turi lėšų ir jėgų. Britai, olandai tikrai daug važinėja. Dažniausiai tuo užsiima bičai nuo 23 metų – nuvažiuoja pas vienas drauges, pas kitas... ir, kaip taisyklė, beveik visi IT’šnikai su corporate darbais ir daug pritaupytų viršvalandžių.

Vilnius Tropical #1 - Kizomba by Weedska on Mixcloud

Viršutinė amžiaus riba yra?

Niujorke esu matęs dėdulę tikrai netoli 90-ies, nuostabiai šoko, akivaizdžiai pradėjo vienas pirmųjų apskritai. No limits. Žinau ir tokių, kurie pradėjo tik sulaukę 40-ies ir tapo superžvaigždėmis. Aišku, ne masiškai, bet pavyzdžių tikrai yra.

Ar esi pakeliavęs savo mėgstamos muzikos keliais? Pietų Amerikoje ar Afrikoje?

Dar neteko, bet norėčiau. Tik bijau, kad kol prisiruošiu, visi vinilai bus išpirkti. Yra kas labai sėkmingai tuo užsiima.

Yra tam tikri salsos muzikos centrai, kuriuose vystosi atskiros kryptys. Man asmeniškai įdomiausia tai, kas vyksta Niujorke ir Puerto Rike. Kuba ir kitos vietos – jau nebūtinai. Aišku, įdomu būtų visur nukeliauti, bet per didelio azarto nėra.

Turiu pažįstamą lenką didžėjų, kuris kasmet varo į Panamą. Ten labai geras trade road’as, per kurį keliauja vinilai iš Pietų į Šiaurės Ameriką. Prisiveža krūvas, pardavinėja internete, dalį sau pasilieka. Kolumbiečiai, beje, irgi masiškai plokšteles stumdo, dar klausimas, iš ko jie daugiau uždirba. Čia aš rimtai, kolumbiečiai skrenda į Afriką, parsiveža namo, paskui siunčia į JAV. Masinė antrų rankų industrija!

Ar nusimanai visų šalių nacionalinėje muzikoje?

Apie visas gal nepapasakočiau, bet kažkiek išmanau. Beje, VDU lankiau laisvai pasirenkamą modulį „Pasaulio tautų etninė muzika“.

Aaaa! Prašau, tai viskas buvo nuspręsta iš anksto.

Yra tikrai įdomių dalykų, kai pradedi gilintis. Pavyzdžiui, žinau istoriją apie vieną lietuvių liaudies perkusinį kūrinį, kuris skamba visiškai panašiai į Polinezijos salelės genties muziką.

Pabaigai turiu klausimą apie tavo nicko rašybą...

Mokykloje man bandė prikabinti įvairias pravardes, nes irgi buvom du Vytautai. Niekas nelipo, tad tiesiog ėmė vadinti Vycka. IRC laikais visokią rašybą išbandžiau, o kai sėdau ant reggae muzikos ir turėjau #reggae kanalą, tapau Weedska. Vėliau daug ir negalvojau.

Tai manai, kad reikia legalizuoti marihuaną?

Žiūrint į Kolorado valstijos pavyzdį tai taip. Iš principo tai tikrai įdomi tema. Iš tiesų labai patiko interviu VICE kanalui metu ištarta Urugvajaus prezidento frazė apie tai, kad jei tau reikia priemonės save išlaisvinti, visai nereiškia, jog esi laisvas žmogus.

soundcloud.com/weedska

mixcloud.com/weedska

facebook.com/djweedska