Roskilės smūgis
Daina Dubauskaitė 2006-07-07 00:00
Pačiai sau gan netikėtai praėjusį ketvirtadienį vis dėlto sėdėjau lėktuve, nešančiame Roskilės link. Jokių pasivaikščiojimų Kopenhagoje, jokių nereikalingų judesių – šįkart nėriau tiesiai į Muziką. Gal mažiau atradimų, nei pernai, bet labai daug seniai norėtų ir sapnuotų. Dėstysiu chronologiškai ir ilgai – pasidaryk kavos.
Dar vieni „The“ ilgame naujojo roko sąraše – „The Editors“ buvo pirmieji, „Odeon“ scenos tylą natomis perrėžę. Neįmanoma nepripažinti, kad jiems tikrai patinka „Joy Division“, bet tai buvo gražu, netgi kažkiek elegantiška ir turbūt apie meilę. Startas man patiko, bet atsiminiau, kad mano mėgstamiausia palapinė – „Metropol“. Ten šildėsi ir šildė jau 64-rių sulaukusi legendinė ir įkvepianti moteris Annie Nightingale. Na, groti, tai yra, miksuoti, ji jau turbūt nebeišmoks, bet tobulai linksmai parinktas any kind of breaks kūrinių sąrašas neleido abejot jos patirtimi.
Tiesiog po „BBC Radio1“ žvaigždės į sceną pasileido „Whomadewho“, man kaip lauktuvė pernai iš „Sonar“ parvežti. Atrodo, niekas per metus labai nepasikeitė – jie tokie patys ironiškai juokingai post-everything ir visai neskandinaviškai nesantūrūs. Žinoma, „AC/DC“ koveris ir, žinoma „Satisfaction“. Pamačiau, ir tiek.
Užtai „Soulwax“! Brol, tai yra būtina. Padaryk bet ką, kad juos pamatytum, nes tai, kas skamba tavo grotuve paleidus „Nite Versions“, yra tik viena šimtoji gyvo pasirodymo. Jau po pirmo kūrinio būgnininkas pakeitė lazdelių komplektą, o ir visi likusieji grupės nariai tokie geri, kad net be proto gražūs. Valanda be jokių tylos pauzių, balti kostiumai, sudrėkę nuo fanų riksmų, ir tai tik festivalio pradžia. Tokia intensyvi, kad nebeatlaikiau tradicinės „2 many DJs“ mišrainės su, deja, truputį nusibodusiais hitais ir jų samplaikomis.
Tuomet prasidėjo legendų dalis. Axlas Rose, vos paleistas iš švedų kalėjimo (bijojau, kad taip ir nepasirodys), atsivedė ant pagrindinės festivalio scenos visai naują, bet nuoširdžiai atsidavusią vadui grupę ir... tai buvo jis. Perkreiptu ir į Mickey Rourkės labai panašiu veidu, galva, papuošta kiek kvailomis afrikietiškomis kasytėmis, bet „Live and let die“ bei „Sweet Child of Mine“ išdainuoti gali tik jis. Per „You Could Be Mine“ nepaisydama saugumo reikalavimų neištvėriau ir šokau kaimynui ant pečių. Netgi paskambinau pusseserei, kuri prieš dešimtmetį man perrašytas „gunsų" kasetes siųsdavo, ir daviau paklausyti. Sakė, vos neapsiverkė – ir tai per tokį atstumą! Gali įsivaizduoti, kaip jaučiausi aš. Per “November Rain” jau vos vos laikiausi. Gerai, kad maždaug kas trys kūriniai Axlas bėgdavo “atsigaivinti”, tuo tarpu grupė sukdavosi iš padėties interliudindama – atsipūsdavau nuo susijaudinimo… Dešimt balų ir už tik gitara sugrotą “Don’t Cry”.
Užsisvajojusi vos nepraleidau “Sigur Ros”! Šiems, atrodo, buvo visiškai nusispjauti, kad didžiąją minios dalį atsiriekė roko legendos – „Arenos“ erdvė buvo taip atsiribojusi nuo išorinio pasaulio, o nuo scenos dvelkė tokia islandiška ramybės jėga, kad vos ten įžengusi tiesiog ėmiau ir atsisėdau. Taip ir prasėdėjau sustingusi – nedrįsau šiaurietiško stebuklo trukdyti.
Penktadienį kol spėjau susigaudyti, kad muzika Roskilėje skamba beveik around the clock, pramiegojau beveik visą „Birdy Nam Nam“ šou. Bet ir tos keliolika minučių būtų įrodę net didžiausiam diskoskeptikui, kad patefonas – ne juokai ir ne bejausmis aparatas. Tiesa, tiek laiko praleidau benagrinėdama išgirstas melodijas, kad pamiršau šokti. Nieko, vakaras žadėjo dar daug kojoms tinkamų nuotykių.
Niujorko žydas „Matisyahu“ įkvėpimo, atrodo, semiasi iš pačių giliausių šaknų – po skrybėle ir barzda pasislėpęs improvizavo tiek savo religijos elementais, tiek jamaikietiškais dancehall ir dub potėpiais, tiek akustinės gitaros galimybėmis, ir tame nebuvo nieko ortodoksiško... tikrai labai savalaikiu man pasirodęs atlikėjas.
Tuo tarpu švedukai „Shout Out Louds“ gal kiek priminė netgi „The Beatles“ ar rockabilly ritmus iš 60-ųjų, bet naftalinu nesmirdėjo. Trys gražučiai su gitaromis ir viena gražutė su klavišais, dar stiprus būgnų užnugaris ir kartais laiminga, kartais ne, bet amžina meilė, trykštanti iš dainų tekstų. Kažką tikrai priverstinai įsimylėjau, o dar įsiminė beprotiškai daug vienoje vietoje susibūrusių "Converse" sportbačių..
Kai pasižiūri į „Happy Mondays“ susikūrimo datą, tampa aišku, kodėl Shauno Ryderio kaklą juosia riebalų rinkės, kodėl jis svyruoja ir net dainuodamas nepaleidžia cigaretės, bet ech, jis to nusipelnė. Nežinia, ar ilgam prisikėlė šie savo srities pionieriai, bet „24 Hour Party People“ buvo tai, dėl ko vertėjo nekreipti dėmesio į visai šalia „Jonika“ scenos kamputyje grojantį ir vos beišdainuojantį Bobą Dylaną. Gal aš ir žiauri, bet šiam tikrai laikas į pensiją. Nebeskamba ir nebegriebia už jokių organų.
„The Streets“ raudonai buvau pasižymėjusi jau seniai. Be komentarų gi, net dienraščių jaunimo priedai rašo. Deja, pusvalandžiu anksčiau užsiėmusi vietą netoli scenos padariau nedovanotiną klaidą. Vos pradėjus Skinneriui greitakalbiauti pažvelgiau už savęs ir... netekau amo, pamačiusi triskart daugiau, nei palapinė talpina, fanų. Tokio panic attack niekam nelinkėčiau, taigi toldama išgirdau tik „I Bet You Look Good On The Dancefloor“ ir „Don‘t Cha“. Man nesivaideno – koveriai visada madingi.
Nėra to blogo – vos už kilometro aptikau didelį visom prasmėm hauso istorijos elementą DJ Sneak. Tvarkingai pakėlęs pičą viršun geras porą valandų puertorikietis svyravo tarp vėjuotos Čikagos ir savo gimtinės melodijų, puikiausiu įvairaus plauko hauso derinių, vėliau patraukė hitų link ir mestelėjo Gnarlso Barkley „Crazy“ remiksą bei dar šūsnį kitų, puikiai tikusių treninguotai alum besilaistančiai miniai. Vis dėlto publika elektronikos scenoje ne pati maloniausia man pasirodė. Bet į festivalius juk dauguma važiuoja ne dėl muzikos...
Aš išgerti galiu ir namie, taigi pasitaisiusi kuprinę vilkau kojas link Lietuvoje netikėtai praleistų „Looptroop“. Nuovargis išgaravo vos išgirdus laidback ritmus, laidomus pačiausio prodiuserio Embee, ir tą pavydėtiną rimo techniką – „There‘s a metaphysical bond between us, strong as my penis“, cha. Stengiausi spėti pagal Promoe ir kitų kalbėtojų žodžius taip nuoširdžiai, kad šalimais vėliava bemosikavę švedai (“Looptroop” irgi iš ten) pradėjo mane kalbinti savo kalba. Nesusikalbėję vėliau pagyrė už teisingos muzikos klausymą. Kojų nebeskaudėjo, bet galva po tokios visai rimtų tekstų atakos pasidarė tokia sunki, kad ėjau tiesiai palapinėn, Sebastian Ingrosso ir Steve Angello iš tolo aplenkdama.
Anti-elektroninį nusiteikimą pratęsiau ir pirmoje šeštadienio pusėje. Prancūzijoje prieš mėnesį mano numyluoti “The Seeed” šį kartą leido dienos šviesoje įvertinti šokėjų užpakaliukų kratymo greitį, pučiamųjų blizgesį ir skardumą ir kitus tuomet tamsoje tik apgraibomis pajaustus “germaican” kultūros elementus, taigi dar labiau juos pamilau. Ei, gal dar kokiam festivaly gros? Trečią kartą per vasarą pamačiusi tikra fanė pasidaryčiau, o jų "Tainted Love" variantą apie tight pants rekomenduoju būtiniausiai.
Ėjau prigulti, bet užšokau ant 1979-aisiais susibėgusių olandų “The Ex”, tokių senų pankų, kad net keista, jog dar nulaiko mikrofonus. Iš tiesų skamba jie anaiptol ne senai ir ne pasenusiai, o antikonsumerizme išskalbti tekstai per valandą beveik spėjo įtikinti. Deja, pailsėti gulomis nepavyko, taigi kavos nori nenori turėjau įsigyt.
Nusprendžiau nebesiblaškyti paskui “Deftones”, “Primal Scream”, “Tool” bei kitus man nelabai šiuo metu aktualius ir, hm, vėl bandžiau pailsėt. Nuo “Metropol” atsklidę dūžiai man visgi priminė, kad “Pendulum” apkalbėti tiek kartų, jog nepamatyti būtų tiesiog nepadoru. Ką gi, pasakyta – padaryta. Šiek tiek naujoviško breikbyto (net antakio nepakėliau "Fasten your Seatbelts" išgirdusi), šiek tiek “The Prodigy”, šiek tiek nenumaldomai besikartojančio dramenbeisinio skambesio, šiek tiek MC. Viskas nuskambėjo kaip viena… Tiesa, alaus mėgėjams patiko net labai.
Po “Superdiscount” vardu pasislėpęs Etienne de Crecy už mažą kainą pasiūlė puikų sandėrį – jis ir dar Alexas Gopheris su Julien Delfaud! Truputį naujo, truputį seno, truputį greičiau, tada lėčiau, tada nuleidžiam kanalą, tuomet vėl naujo... Ir viskas labai kokybiškai bei su mažu Prancūzijos aromatu.
Tiga gi tiesiai šviesiai nuvylė. Tiesa, jau seniai buvau primokyta nieko iš jo nesitikėti. Nesakau, kad kažkas buvo blogai – ne, teisingas electro hausas ir electrified pažangusis, krūva savo hitų bei kitų kūrinių, paties remiksuotų... manau, visa tai puikiai tiktų į „Exit“, bet gi ne tuo kanadietis tituluojamas, ar ne? Na, dabar žinosiu.
Dar palinksmino airiškai švediškas projektas „DK7“. Matyti daug „Underworld“ įtakos, nes vokalistas mikrofono nuo lūpų beveik neatitraukė ir vis dainavo apie absoliučiai bet ką. Muzika gi svyravo nuo techy ir acid iki... cheesy. Už netikėtumą ranką galima paspausti.
Tirštą, bet neriebią Ricardo Villaloboso, tokio išsvajoto ir staiga tokio artimo su savo lakstančiomis akimis ir kumpa nosimi, grietinėlę galima buvo kabinti šaukštais tiesiai iš pro palapinės kraštus belendančio vis vaiskėjančio dangaus. Koks metras plokštelių, skrupulingai derinamų viena prie kitos, iš garsiakalbių aidinčios sirenos ir noras, kad tai niekada nesibaigtų. Šalimais trypčiojantys britai vis klausinėjo, ar šioje šalyje (suprask, Danija jiems – pasaulio kraštas) kada nors temsta? Jau trečia para nejaučiau laiko tėkmės, nes ne jis čia svarbiausias. Liūdnoka pasidarė tik tada, kai per nugarą nubėga paskutiniai čiliečio leidžiami akordai. Supratau patekusi į patį šalčiausią trumpos nakties etapą.
Et, jis baigėsi jau už poros valandų – saulė Roskilę sekmadienį baigė paversti tikru nudistų paplūdimiu. Aš, vis dar užvaldyta Villaloboso, nenorėjau pusryčiams nieko aštraus, taigi vėl guliausi po „Metropol“ tentu ir nėriau į vietinio Rumpistol, beje, visai mėgstančio Lietuvą, muziką. Tai buvo atvejis, kai vieno žmogaus šou atstoja visą orkestrą – ir taip mano iškepusios smegenėlės vos spėjo bėgioti pagal dano melodijas ir nuotaikas, kurios skraidė po sustojusį orą ir vėsino kaip vakarinis vėjas nuo jūros.
Iki jūros, kaip ir vakaro, dar buvo labai toli. Pasnaudžiau prie pagrindinės scenos, belaukdama Damiano Marley vizito, bet, deja, trečias Marley klano atstovas (1978-aisiais Roskilėje triumfavo pats Bobas, ne per seniausiai – ir Ziggy) Danijos nepasiekė – merginos pasienyje neįleido, o be jos, matyt, nesigroja... Trumpam programa mane buvo suviliojusi į kitą festivalio galą, naujų-karštų-kietų-supercool „Arctic Monkeys“ pamatyti. Deja, viskas atrodė dar sudėtingiau, nei per „The Streets“, o verkti jau nebenorėjau (kaitros metu svarbu taupyti skysčius), taigi tik praeidama išgirdau vieną iš daugelio jų hitų ir sukau atgal į elektronikos salą. Pakeliui užtikau sielžudžius „Killl“, savo metaliniu brutaliu noise vartančius žemėn tuos, kurie prisiartina. Norėčiau jų žiemą.
Dar vienas Lietuvoje buvęs, bet pramiegotas – Alva Noto, sykiu su Ryuichi Sakamoto! Pasijaučiau tokia gera ir švari, šį minusą dienoraštyje riebiai ištaisiusi – ne tiek dėl pačio fakto, kiek dėl iš mikronėrinių sudėliotų kompozicijų, pakeliančių gerą pusmetrį nuo žemės.
Įkvėpė vokiškai japoniška sterilumo viršūnė mane taip, kad į „The Strokes“ lėkiau neatsigręždama. Tiesa, nebuvau per daug artimai su šiais susipažinusi iki festivalio – vos „Someday“ kelis kartus girdėjau. Bet vos prigulusi ir išgirdusi porą aptemptų džinsų himnų kaipmat šoktelėjau į garuojančią, svylančią, vandeniu besilaistančią ir dainuojančią minią – smagu! Na, negi Niujorkas apvils… Greičiau sugundys ir pames! Baigė vyručiai taip greit, kad net nesupratau, kas atsitiko. Dabar ieškau, kas padovanotų pirmąjį jų albumą.
Pasvėriau „Placebo“ ir „Coldcut“, ir svarstyklės nedvejodamos nusviro pastarųjų pusėn. Vėliau girdėjau neapsirikusi – „Placebo“ griežė išimtinai naujo albumo kūrinius, tik „Every You Every Me“ įmaišydami. „Ninjatune“ sunkiasvoriai gi pasistengė miksuoti ne tik garsus, bet ir video, taigi, po įžanginio kankano ir dramenbeisinių Tony Blairo bei kitų pastarojo laikotarpio politikos žymūnų pasisakymų man pasidarė aišku, kad „Coldcut“ davus vandens ir druskos jie tau iš jų iškeps braškių tortą. Visagaliai pagalbon retsykiais pasikviesdavo MC, primenantį perkepusiai miniai, ką reikia daryti, ir kad tai nėra senoji, nėra naujoji, bet tikroji mokykla, bet aš pirmoje eilėje žinojau ir taip. Atsivertusi jau gerokai sutrintą dienoraštį dėjau dar vieną pliusą su šauktuku – gi skambėjo ir „Timber“ (pristatytas rėksmingu „What do you say when a tree falls?!"). Mattas Blackas garsiai didžiavosi, kad Danija ištarė „ne“ atominei energijai, ir atsisveikindamas išsišiepęs visus filmavo savo mobiliaku. Pamojavau.
„Franz Ferdinand“ mane apgavo. Tikėjausi jų šiek tiek pasimetusių pagrindinėje scenoje, bet kur tau! Atrodo, škotai ūgtelėjo bent iki keturių metrų, ir tai ne ekrano iliuzija. Stovėjau pakankamai arti, kad žiūrėčiau tiesiai į juos – tiesa, Alex Kapranos vos neapakino nusimetęs marškinius... Hot. Nuo pradžios iki pabaigos, nuo nutrintų (nors “Do you want to” skambėjo greiciau Alkaniškai, nei Ferdinandiškai), bet visus keliasdešimt tūkstančių vežančių hitų iki nutrūktgalviškų interliudų ir tekstinių improvizacijų minios gerumo tema. Aš jau bijau ir kartu džiaugiuosi dėl jų ateities.
Kelias minutes už pilvo susiėmusi stebėjau vieno reporterio bandymus kamerai pristatyti „Goldfrapp“. Priešpaskutinio dublio metu jis ėmė ir užvožė netikėtam praeiviui, ir tai, matyt, buvo ženklas. Liūdnas ir graudus. Alison susirgo taip, kad netgi būdama festivalio teritorijoj ant scenos pakilt nesugebėjo. Na, gal dar kada pagausiu? Vis dėlto nuotaiką greit pataisė dar vieni mamos Britanijos auklėtiniai – „Kaiser Chiefs“. Tik atbėgus išgirstas „Everyday I Love You Less and Less“ ne per seniausiai buvo mano absoliutus himnas, o ir „I Predict A Riot“ įkvepia žygdarbiams. Kad ir įsibrovimo į bernvakarį. „Kaizeriai“ sušėrė ir porciją naujų tokių pat pagaląstų dainų – gal greit ir antras albumas?
Ir tuomet buvo finalas. Maksimaliai užgrūstoje „Orange“ pievoje iškilo visos pavieniui matytos savadarbės ir oficialios vėliavos ir stojo pagarbi tyla. Trumpam. Vos pasirodė Rogeris Watersas su nauja įvairialype pagalbine grupe, nuvilnijo pasigėrėjimo, nostalgijos, palengvėjimo, nuostabos, įtampos atodūsiai. Manau, visas nuo pirmo iki paskutinio kūrinio „Dark Side of the Moon“ turėtų būti įtrauktas į bendrojo lavinimo programas. Kadangi mano tėtis – ištikimas „Pink Floyd“ fanas, aš, užaugusi su šiuo albumu, kiekvieną kūrinį ir raibuliuojančius ekrane tokius „pinkiškus“ vaizdus pasitikdavau vis nauja vaikystės prisiminimų, susimaišiusių su paaugliško maišto prieš pasaulį idėjomis, banga ir it įbesta išstovėjau visas dvi su puse valandos, nors kojos palengva smigo į žemę iš nuovargio. Žinoma, išalkusiai miniai buvo sumaitinti ir „Comfortably Numb“, ir „Another Brick in the Wall“. Ne tas pats, bet galimybė buvo vienintelė.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS