„Red Bull Music Academy“ Velykos: didelės, dvigubos ir snieguotos
Kažkodėl tokia tradicija susiklostė, kad į renginius Kaune vykstu šoferio teisėmis. Jau ne pirmi metai – iš tiesų tai tik į gera, nes pamatai ir įvertini tikrai daugiau, gal tik pavargsti kiek labiau, bet ne kitos dienos sąskaita. Žodžiu, didysis penktadienis. 15-as „Red Bull Music Academy“ gimtadienis ir Tiga. Ir „Metal on Metal“. Ir „Radistai“. Pirmą kartą savo bloge parašiau šį pavadinimą.
„Gargaras“ – vienintelė erdvė Kaune ir gal net visoje šalyje tinkamai sutikti kanadietį Tiga. Aišku, kas pamena, tas įvertins 2006-aisiais elektroninei muzikai užleistas šiaip jau ne pačias pigiausias ŠMC patalpas, bet „Nokia Trends Lab“ ar „Plug-In“ laikai jau negrįžtamai dingo. Net „Nokia“ parduotuvė Vokiečių gatvėje seniai uždaryta, ką jau kalbėti apie marketingines diskotekas. Arenos tokiems šokiams per didelės ir per nejaukios, „Loftas“ – visgi labiau koncertinis, bet gal tik man.
Buvusiame kailių fabrike gi gali kiek plačiau šokti, sėdėti, vaikščioti, rūkyti, ramstyti barą. Manau, kaunietiškieji muškietininkai Ignas, Kastis ir Donatello į „Muzikos“ ciklo renginius sutraukia sausakimšą klubą, penktadienį pas „Red Bull Music Academy“ tos kamšaties nebuvo, ir labai gerai!
Gausi, tikrai gausi publika tuo pačiu buvo ir labai marga. Nuo tokių svirdulių, kuriuos apsauga išlydėjo vos pasigirdus „Plush“, iki tik ypatingomis progomis į tokius renginius beišlendančių Kauno veteranų. Arba tokių fanų, kurie net savo šunis vadina Tigomis. Be abejo, daug dar tikrai nepavargusių vilniečių – tam pasitarnavo dosnūs „Red Bull“ atstovai, o ir vardas Tigos geras, nepasenęs, nenusitąsęs ir vertės nepraradęs. Kaip didžėjus jis toks pats kietas, kaip lengvesnio turinio kūrinių, tinkančių ir radijui, ir telikui, kūrėjas. Pastaroji jo kompiliacija „Tiga: Non Stop“ klausytina ne kartą ir bet kuriuo paros metu.
Kol Laimono Zako (gyrėsi pirmą kartą gyvenime gavęs arbatpinigių – visus 10 Lt!) ir kolegų videomappingo instaliacija kaito ir rinkosi šokių aikštelės aktyvistai, gimtadienio puotą – atrodo, vieną iš daugelio visame pasaulyje, juk visi vis dar nori į „Red Bull Music Academy“ – pradėjo jokių specialių mokslų neišėję, bet turbūt tuo ir žavingi „Metal on Metal“.
Senokai teko trijulę matyti vienoje scenoje – šių didžėjų gyvenimo būdai kardinaliai skirtingi ir tokie buvo beveik visuomet. Spėju, didesnių karjeros aukštumų visi kartu jie ir nebesieks. Bet litrinis butelis vodkės buvo ten, kur įprastai nuo pat „Nesakyk Mamai!“ laikų, ir nors muzikinė įžanga dėliojosi kiek chaotiškai, užsimerkus buvo galima vizualizuoti ir raudonus kombinezonus.
OK, metas jam. Kaip jau minėjau, kukliai išrodęs Tiga pasirodymą pradėjo nuo naujausio kartu su Matthew Dear įrašyto darbo, hito, vinies, bombos – „Plush“. Nors buvo galima tikėtis ir išvien didžėjinio pasirodymo be nuosavos produkcijos, visgi dviejose valandose tilpo ir „You Gonna Want Me“, ir netgi „Hot in Herre“, ir antrą kartą „Plush“, ir viską vainikavęs bei su „Blue Monday“ suleistas „Sunglasses At Night“. Duoklė visiems.
Pirmoji valanda man paliko daug geresnį įspūdį nei antroji – buvo daug stipraus bassline’o ir masyvių Brodinski, Boyz Noize, Phil Kieran ir pan. kūrinių, kurių efektą dar išpūtė ir organus visiems virpino į Kauną suvežtas papildomas garsas. Visi buvo in ir pasidavė nuotaikai – net „RTA“ vadas Miša, labiau prie tų, kurie į vakarėlius teeina iš sportinio intereso, ties rimtesnėmis baudomis lėkdavo padidinti garso. Miela!
Kažkodėl vėliau viskas išvirto į kažkokį vokalinį hitparadą – čia gal būtų pasitarnavusi galimybė užsimiršti baro turiniu, bet, ką jau čia, sporto salių balso Nneka turbūt net tai neištaisytų. Kita vertus, neblogas pasiruošimas „Radistams“, kurie Tiga pasitenkinusių minią išlydėjo „This is not Ibiza“ eilutėmis. Aišku, buvo ir pasilikusių. Net iki šeštadienio pietų.
Man buvo visai įdomu antropologine prasme, bet šiaip tvirtai manau, kad pabaigai buvo galima Lietuvoje rasti ir deramesnių artistų. Ne vienas sutiktas pažįstamas vienintelei įmanomai progos kritikai naudojo du raktinius žodžius – „Radistai“ ir „Bentley“. Ta prasme, „Red Bull Music Academy“ tikrai galėjo apsieiti ir be šito.
Sekmadienį Vilniuje, švęsdami 15-metį dar kartą, kuo puikiausiai apsiėjo. Medinė „Opium“ pirtis, kaip ir „Mondayjazz“ šokiuose su Randomer, buvo uždengta ekrano, kuriame raidėmis ir formomis žongliravo šįkart be arbatpinigių išsisukęs Zakas. Retai, per retai iš Kretingos į sostinę plokštelių pravėdinti atvažiuojantis Mindas („Diskonektas“) buvo nusiteikęs jei ne gimtadieniškai, tai tikrai velykiškai ir disco’tekiškai.
Likę vakarėlio dalyviai – anaiptol! Iš Afrikos mėnesiui į žiemą Europoje grįžęs akademijos lektorius Alex Barck (promo tikslais prie jo vis klijuojama „Jazzanova“ etiketė, nors kaip tiesiog didžėjus bei diggeris jis vertas ne mažiau aplodismentų) minią ėmė vokalais ir aukštais sintezatorių dažniais bei giliais house atodūsiais. Tuo tarpu apačioje gerai laiką leidę Quazar ir Vaiper nebežinojo kur dėti nepadorios energijos – ar Lil Silva, ar Robin S. Su „Show Me Love“, ar netgi tokie pareiškimai, kaip „Erotic Discourse“ ir ...
Žodžiu! Virė reikalas, o įprastinę „Opium“ publiką šįkart praskiedė ir visur kitur uždarytas duris radę miestiečiai – tikrai, Vilnius sekmadienį buvo neįprastai tamsus ir tuščias. Sniegas? Come on. Aišku, nuo to „Red Bull Music Academy“ tik smagiau – abu gimtadienio renginiai labiau nei pasisekę. Vaizdo ekranas plyšo lauk, nes trukdė įsijaust, ir Vidis gabalą po gabalo prašokdino iki šviesos.
P.S. Prieš savaitgalį dar buvo ir ketvirtadienis, kuomet pirmą kartą apsilankiau lapkritį po Baltuoju tiltu įsikūrusiame „Gluck“. Viskas ten gerai! Tamsu, erdvu, ilgas baras, gražūs žmonės. Anksčiau nėjau, nes nė vienas renginys nesuviliojo peržengti komforto zonos, bet „AVaspo“ multitalentą gerbiu ir palaikau, tad nebeatidėliojau.
Naujojo albumo „Kraujuojantis okeanas“ premjera, tiesa, prasidėjo pusvalandžiu anksčiau, nei žadėta prieš renginį, tad likau tik pusę musės kandusi. Nieko – tokią muziką reikia įsiklausyti ir jai atsidėti, pusė dvyliktos nakties gal ir ne tinkamiausias metas. Laukiu paties albumo.