1-800-DAINAD : ARCHYVAS : OMNI.LT SAULĖGRĄŽOS : Savižudybė neskausminga

„Stereo45“ (taip, taip - netgi iškabą ant „Arkos“ galerijos užsikabino chuliganai) atsidūriau netikėtai anksti, taigi turėjau laimės daugelį iš 18-os diskžokėjų išgirsti ir įvertinti. Ir visi labai patiko! Nors prieš vakarėlį sklido burbesiai, kad va, tris sales daro ir visose tas pats, taip kalbėti po renginio galėjo tik visą laiką pramiegoję arba neprigirdintys. Minimalistai, technoelektrikai ir visiška eklektika – na, kurgi čia tas pats?

Keistoka buvo gal tik pagrindinę salę matyti ten, kur įprastai būna „praeinamasis kiemas“ – dabar iš ten ištrūkti buvo sunku, nes tiek Ramazoyo ar Rubenas su savo dar nenuvalkiotais elektringais piruetais, tiek visada muzikaliai žavingas Daimonas paleisti net nesiruošė. Bet, apgavęs likimą, viršuje minimal salėje gulinėjo ne vienas anksti pavargęs (na, nesmagu sakyti, bet vienas toks lestelėjęs jaunuolis prasilenkdamas su manimi nevalingai vimtelėjo sau į delną...) ar šiaip šėlti nenusiteikęs lankytojas. Ir žiūrėjo į pačią geriausią programą rodantį televizorių.

O ten, kur savo laiku niršo Technical Itch, Dylan ir kiti dramenbeiso monstrai, penktadienį buvo visko nuo roko iki popso. Ir vėl naujas gyvas projektas „Head & Shoulders“ – pamačiusi pasieniu sustatytas gitaras, supratau, kad bus šis tas aštresnio nei kompiuteris, na, o sužinojusi, kad vienas projekto narių – tas pats Aivaras iš „Soya“ ir kitų panašių sambrūzdžių, jau ramiai tikėjausi ir kokybės.

Taigi, kad neprailgtų tas gyvos muzikos laukimas, šoktelėjau iki kitų įvykių. „Arkos“ kavinėje Mamania per penkias minutes mane įtikino, kad niekas geriau už jį Lietuvoj nepavaro ir nepavarys. Atsimeni, pasakojau apie hausą ir skrečus "Gravity"? Tai va, dabar vaikinas ramiausiai sau pasileido hiphopą, o ant viršaus kalė dramenbeiso vinukus. Wicked! Žmonių, tiesa, buvo mažiau, nei įprastai - štai ir pasimatė, kas tikrieji dramenbeiso sekėjai, o kas tik už kompaniją ateidavo ir šįkart pasirinko kai ką stambesnio šalimais.

„Connect“ tuo metu triumfavo „RyRalio“, pagaliau pririnkę beveik pilną klubą šokėjų. Na, iki Kauno nuotaikų ir atsidavimo dar yra kur tobulėti, bet smagu, kad nebėra to visiškai „RyRalio“ netinkančio šaltumo, iš pustuščių vilnietiškų salių sklindančio. Šokėjėliai straksėjo, mojuodami dovanotais kompaktais su vasarišku hausu, o Jay-J atsainiai žiaumodamas gumą grojo amerikietišką. Neatspėjau, kuo jis pranašesnis už mūsiškių leidžiamą, o miksavimo technika man seniai nebėra gero vakarėlio rodiklis, taigi nesistaipiau sykiu su jaunuoliais, rėkusiais „oho, kaip taško“, ir traukiau atgal.

Salėj „909“ gitarų futliarai jau buvo nusviesti į kampą, minia pastatyta ant blakstienų, fanai, nors dar nė karto projekto negirdėję – priekyje, pasirengę plėštis marškinėlius. Ech, prasidėjus džeržgimui betrūko medinių staliukų su ranka pieštais Afrikos vaizdais, braižomais smailaus kulniuko, bei šachmatinių perspektyvų ant sienų, ir jau būtų buvęs tikras „revival“. Nes visi (net iš Braitono merginos nepasididžiavo atlėkti), išskyrus baroną Rolandą, tąvakar pagaliau buvo kartu ir suvienyti muzikos. Ir, kaip dažnai Jogailos gatvėje, bare baigėsi „redbulis“.

„Stereo45“ nusižudė tam, kad prisikeltų dar ne kartą. Grįžus namo ausyse dar ilgai skambėjo „Suicide is painless – it brings on many changes“. O liūdnas tarpduryje sutikto Gvido iš „Partyzanų“, atkeliavusio po „I Hate Dancing“, veidas man tik patvirtino, kad geriau pasirinkti tąvakar negalėjau.