1-800-DAINAD : BLOGAS : Reivo upės plauks

Praėję laisvadieniai gi buvo gana padorūs. Penktadienis – du gimtadieniai, abu didžėjų, vienas buitinis, kitas – jau beveik klubinis. Valio! Terasos – miela ir jauku, bet kai visi orientuojasi tik į susitikimus su pažįstamais ir apsikeitimą alkoholio taurėmis, o muzika grimzta kažkur į policijos bananų ertmes, darosi liūdnoka. Kam tada išvis tie didžėjai, kam juos skaudinti? Dedi blyną su „Hed Kandi“ ar kažkuo panašaus, žiūri, kad niekas nepagarsintų, ir pilstai sau alų toliau.


Taigi nueiti į rūsį, prisiglausti prie sienos, virš galvos jausti lubas ir nuo jų riebiai ataidinčius dūžius bei bosus buvo labai gaivus pasirinkimas. „Balti drambliai“ tikrai nėra mėgstamiausias mano klubas (kas taip?), bet kai gerą laiką užsako jubiliatas Nightjar, o jam visus sukviesti padeda Mark Splinter, atsisakyti negražu. Juo labiau kad žada užbaubti Brokenchord, „Mondayjazz“ ir Intakz. Iš šitų trijų pavadinimų pusantro praleidau, eeet! Bet Freshas ir Tadas kuo toliau, tuo labiau atrodo neišskiriami, ir abiejų žaidimai prieš atrandant vienas kitą grimzta kažkur į vakarėlių istorijos pakraščius. Nors nei „Boogaloo“, nei „Fresh Rice Crew“ nurašyti tikrai nevalia.

Penktadienį gimtadienio proga pradėta serija „Basscake“ į dramblius grįš. Maždaug kas mėnesį, tautiškai, taip pat riebiai ir dusliai. Vis šis tas, nes kol kas žiūrint į rudens prognozes norisi tiesiog imti ir išvažiuoti į Kauną.

Kaune irgi buvau, jau šeštadienį. Iš pradžių vėl pas Loraną laidoje „Mixsubas“ (pradeda patikti), tada Trakuose, tada ir tėviškėje. „Pure Future“ po kelerių metų pertraukos geresnio įspūdžio tikrai nepaliko. Pliusą ir minusą sudėjus vis tiek išeina minusas... Taip, subjektyvu. Realiai tai vis tiek geresnis variantas, nei rajone iš automobilio grojančios balabaikos ir orą čaižantys peiliai, tad jei jaunimas renkasi „Pure Future“, jie jau renkasi geriau, nei blogiausia.

Į Fritz Kalkbrenner programoje iš pradžių žiūrėjau skeptiškai – brolis, jaunesnis, seka pėdom, pamanyk tik. Bet pasidomėjus ir dar išgirdus apie netrukus išleidžiamą debiutinį albumą bei, aišku, paklausius šio bei to iš jo, situacija ženkliai pagerėjo. Tiesa, tikėjausi, kad jis, kaip „Pop Star Bar“ porąkart jau viešėjusi Rae, grodamas dar ir mikrofonu žongliruos, bet balsas kartu su techninę apžiūrą praėjusiu house sklido iš kompaktų. Net ir taip išgirstas „Sky and Sand“ vėl žėrė smėlį už apykaklės. Jėėėė. Šiemet tokio hito kol kas nėra.

Geriausia vieta pilyje buvo „Marlboro“ VIP’as, į kurį įleidinėjo, kaip mums sakė promo mergaitės, tik gražius žmones. Turbūt reikėjo suprasti kaip komplimentą?

Justin Xara praleidau negirdom, Ricky Ryan vėl visai patiko – kažkaip neerzinančiai, lyg kažkur toliau, iš esmės vasariškai. Kaskade, pagal programą pagrindinio vardo, nebelaukėm – vis tiek „It’s You It’s Me“ laikai jau senokai baigėsi ir mums, ir jam. O vienu metu žinią apie savo atvykimą paskleidusių „Gus Gus“, žinoma, ir neturėjo būti.

Sekmadienį prabusti Kaune buvo kiek netikėta, bet nėrus į Kauko laiptų baseiną beliko murkti prieš saulę kaip namuose Vilniuje uždarytai katei. Nuostabiai puikūs tie jaunieji kauniečiai, netgi neketinantys palikti gimtojo miesto dėl kažkokios sostinės.

Prasidėjus grafikinėms dienoms suėmiau save į nagą ir pirmadienį-ketvirtadienį tikrai dirbau tai, ką privalau. Terasose beveik nesivaidenau. Rašiau ir rašiau, nes po visų „Spartakiadų“ jau pradėjau jaustis kažkaip nejaukiai. O padarius, ką seniausiai reikėjo, palengvėjo. Dabar vėl galima trumpam šoktelt.

Pamiegam ir važiuojam atsinaujinti feisbuko profilių fotkių. Lenkai, saugokit žmonas ir dukteris. Namo negrįšim, sraigės bus susivėlę, let the zavisalke begin!