Daug minimal ir jokio kaziuko
Daina Dubauskaitė 2007-03-05 00:00
„Aš galiu“, supratau penktadienį ir per savaitgalį koją įkėliau į keturias šokių aikšteles. Trijose iš jų daugiau ar mažiau buvo skalbiamas produktas vardu „minimal“ (pastaruoju metu išnaudojamas maksimaliai).
Neįprastai pirmąjį vakarą teko skirti Kaunui, kadangi „Exit“ garsiausiai kviečia visada šeštadieniais. Beveik visada – prieš 11 mėnesių Satoshi Tomiie irgi grojo penktadienį, štai tau ir taisyklė taisyklėje.
Apgaulingai ramiai pasitiko prekybos centras „Sostinė“, kurio įėjimas buvo aptvertas „Stop“ juosta – viskas dėl anksčiau tądien pabyrėjusio fasado. Tiesa, ir prie užpakalinio įėjimo minia nestūgavo – kaip sužinojau vėliau, dauguma susigrūdo dar iki vidurnakčio.
Frankie Knuckleso kadaise iškeltam į šokių aikštelių Olimpą japonui dirvą ruošė Vidis. Buvau tai kiek primiršusi, todėl įėjusi nustebau – kas gi čia taip garsiai Ame „Rej“ leidžia? Pasvaidęs dar keletą neseniai sužydėjusio, o šiuo metu tik vešinčio ir vysti dar ilgai nežadančio, atspalvio hauso plokštelių „Best Kept Secret“ nuotykio savininkas uždėjo lopšinei tinkantį kūrinį ir užleido vietą Satoshi.
Kol šis pradėjo nuo labai tvirto ir tikro progressive, Vidis pasakojo, kad sulaukė tik vieno blogo atsiliepimo iš šokėjų, savo emocijas po senovei reiškiančių telefono kišimu diskžokėjui: „Kada baigsi tą šūdą grot?“. Kitos buvo teigiamos ir padrąsinančios.
Progressive nepastebimai užleido vietą paskutinio meto mados klyksmui, šienaujančiam net „Exit“ kolonėles. Gabriel Ananda – „Doppelwhipper“, trečią, absoliutaus piko metu, pranešė man jos. Negalvok, kad turiu ką nors prieš minimal techno ir minimal apskritai – anaiptol! Tiesiog buvo mažų mažiausiai keista išgirsti tai iš vieno garsiausių pasaulio diskžokėjų tokioje vietoje ir tokiu metu.
Nuostaba netruko ilgai, nes šokių aikštelės gyventojai, pradžioje keistai klausęsi, greit išmoko judėti į kiek kitokias melodijas ir naktis tęsėsi. Tiesa, grįžom ir prie „seno-gero“, o Donatello išlydėjo su „Insomnia“. „Exit“ toks pats, kaip visada, aš rami. Susitiksim balandžio 14-ą per Johną Digweedą, tą patį, kurio seto metu Roskilėje aš užmigau.
Iš penktadienį Kaune laiką leidusių „RyRalio“ singlo „Nothing Special“ pristatyme išgirdus, kad „buvo taip gerai kaip prieš 5 metus hauso tūse“, beliko šeštadienį pradėti „Woo“, kur vyko antroji „Visai ypatinga“ serija, tiksliau, seanso pakartojimas.
Valio! Dar prieš vidurnaktį užpildyti klubą vilniečiams nesutrukdė net dar neregėta „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ varžybų baigtis. Rūbinė sproginėjo, o barmenai, atrodo, kuriam laikui buvo paslėpę savo „atsipūtusias“ šypsenas (ir išsitraukę paprastas), nes reikėjo labai spėriai dirbti.
„Prieš hausą visi lygūs“, - savo šokiais ir princesių aprangomis nebyliai skelbė jaunos, bet ištikimos moterys, dar prašę, šįkart balsu, kuo greičiau už pulto stoti Karaliui.
Ar stojo ir kaip, pasakok komentaruose, nes aš netikėtai atsidūriau prie „Gravity“, kur Juozas apskritai nebenorėjo įleisti ir tingėjo skaldyti savo juokus, akimirksniu tampančius interneto hitais, nes šaižiems vardams dedikuotame „Everlast“ pagal Superpitcherio plokšteles šoko visi.
Nebuvo jokio plačiai reklamuoto „techno pop“ (aš apskritai nesuprantu, kas tai), tiesiog gausybė kiek elektrizuotos, kiek minimalizuotos 4x4 muzikos, vietomis iš tiesų primenančios Superpitcherio kūrybą. Tai ir iš to kylantys jausmai buvo tik pliusas.
Visi sutikti kėlė nykščius viršun bei šypsojosi, keletas netgi pripažino, kad „įdomiau, nei tikėjausi“. Įdomu, ką kalbėsim ir kaip dejuosim už poros mėnesių, nes tarp šokėjų kojų lakstė kalbos apie „Troy Pierce lygio vardus“.
Manęs (Ir gausaus desanto iš „Everlast“ ir kitų vakarėlių) kantriai laukė keturis grotuvus ir originalų minimal propaguojantis Jeffas Milliganas (ne, ne Millsas, bet ir šio gandas atsinaujinęs bei laukia tikrojo pavasario).
Paskutinę akimirką ciklo „Directions/Re:Directions“ organizatorius išgelbėjusiame „Intro“ būriavosi kiek negausūs, bet ištikimi klausytojai, šokių salės siena buvo papuošta iš plokštelių sudėliotu žodžiu „minimal“, o el_T iš min_for savo setą pusę trečios baigė pagarbia tylos akimirka.
To, kuo vaišino Milliganas, norėjau labiau klausytis, negu šokti, nes kūrinių selekcija pasitaikė išties negirdėta ir dažnai stulbinanti. Bet nesėdėsi gi į šokius atėjęs, juolab kad nelabai buvo kur – scena „Directions“ proga persikėlė į priešingą pusę, kurioje įprastai būriuojasi minkštieji baldai. Taigi ranką kėliau drauge su priekinėse linijose išsidėsčiusiais entuziastais, beje, beveik visada sutinkamais pirmadieniais „Ibish“.
Su antro pagal gerumą po Richie Hawtino eksporto iš Kanados akrobatika galėjai susipažinti ne tik kolonėlių, bet ir vaizdo projekcijų pagalba. Kaip ir dieną prieš Estijoje,jo rankų miklumas vadovaujant patefonų kvartetui buvo transliuojamas ant sienos. Deja, ne visas planuotas dvi valandas – po gero pusvalandžio tiesiog „išėjo“ vaizdo kamera. Vyksta tyrimas, bet tikiuosi bent tą gabalą medžiagos kada dar pamatyti.
Profesionalas buvo rūstus net sau ir savo plokštelėms – vos kuri nepaklusdavo adatai, iškart būdavo metama žemėn. Tokių atvejų buvo gal vos trys, bet nė vieno veide rūstybės grimasų nekėlė – keturiais visgi nepalyginamai sunkiau, nei dviem…
Pusę trečios kanadietį pakeitęs lietuviško techno atstovas Mookid pažadino užliūliuotus ir leido man daugiau nebevartoti to stiliaus iš „m“ raidės pavadinimo. Užplūdo paskutinė energijos banga, kurią, deja, greit pakeitė patogus įsitaisymas pusiau gulomis.
Tikrai nebuvau Kaziuko mugėje, nors nematau, kuo čia girtis.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS