1-800-DAINAD : YRA : Kodėl aš netikiu Ten Walls, arba kodėl aš eisiu į „Baltic Pride“
Kodėl aš netikiu Ten Walls, arba kodėl aš eisiu į „Baltic Pride“
Iš tiesų nemaniau, kad savo bloge dar kada teks minėti atlikėją Ten Walls. Pastarąjį kartą tai buvo, kai džiaugiausi jo pasiekimais Beatport, dar gerokai iki lietuvio ryšių su „Innervisions“ kompanija nutraukimo, savo leidyklos įsteigimo ir neįtikėtinai plačiai nuskambėjusio pasisakymo feisbuke.
Ten Walls grįžo, ir jis tam turi visišką teisę. Turi teisę kurti, garsinti filmus ir videožaidimus, kaip visada svajojo.
Stulbina mane ne tai, kad „Loftas“, o ir Lietuvos gėjų lyga, pasirinko žaisti žaidimą pasirinkdami „Baltic Pride“ renginių ir Ten Walls pasirodymo datą. Apie tai jau rašė „Lietuvos rytas“, o atlikėjas per savo atstovą/ę spaudai sugebėjo tik dar labiau viską supainioti, taip ir neprisipažindamas, ką jis iš tiesų mano, ir ar pakeitė savo nuomonę, ar tiesiog apsimetinėja „prieš rinkėjus“. Pinigai, asmeniškumai – whatever.
Mane stebina tai, kad net keli aktyvūs Lietuvos elektroninės muzikos scenos atstovai pasirinko groti viename renginyje, kitaip tariant, palaikyti Ten Walls jo sugrįžimo plane. Nekalbu jau apie tuos, kurie negros, bet aktyviai palaiko renginį ir nekantrauja jame sudalyvauti.
Kodėl norisi save sieti su prodiuseriu, kuris iš principo niekada nelaikė savęs Lietuvos scenos dalimi ir to nesiekė? Anaiptol, greičiau jau juokėsi iš scenos. Juokiasi ir toliau, jei dar nepastebėjote. Ar tai šuns ir kaulo situacija?
Kodėl norisi save sieti su žmogumi, kuris, neištrinamai savo pasisakymais susijęs su LGBTQ visuomenės reikalais ir – kad ir tik oficialiai – besistengiantis nusivalyti dėmę, sugeba Orlando įvykių fone išplatinti niekuo neaktualų, apie degančius įvykius nė neužsimenantį, interviu su savimi apie, meh, kūrybinius planus ir naujus albumus bei leidyklas (aha, suprantu, sudėtinga BOSO situacija)? Dabar, kai net užkietėję konservatoriai viešai keičia savo pažiūras ir deklaruoja eisiantys į „Baltic Pride“ renginius? Kad ir dėl rinkėjų balsų.
Ir nekalbėkite man, kad muzika svarbiau, kad nereikia maišyti pažiūrų ir kūrybos. Muzika, ypač elektroninė, niekada nebuvo asociali ar apolitiška. Ir, beje, ar iš tiesų Ten Walls kūryba tokia išskirtinė bei negirdėta? Nebent niekada neklausius šokių muzikos. Galbūt ji tokiai auditorijai ir skirta. Ar tame kažkas blogo? Tikrai ne, bet tai tik dar kartą patvirtina, kad jis nėra scenos dalis.
Paskaitykite tokių išties scenai atsidavusių, madų nesivaikančių, sau reklaminių etikečių neklijuojančių atlikėjų, kaip Matias Aguayo, Prosumer ir daugelis kitų, įrašus socialiniuose tinkluose šią savaitę.
Dar ir dar kartą skaitykite ir domėkitės, kaip ir kodėl viskas buvo prieš keletą dešimtmečių. Kodėl dabar turime tai, ką turime. Ir kodėl turime už šią laisvę kovoti vėl ir vėl. Kodėl privalome būti vieningi.
Jei vis dar svarbu bus rėmėjai, milijonai ir laikai, tuomet ačiū už sugaištą laiką. O aš tik pasigailėsiu, kad susiėmiau savo mintis išrašyti tik dabar.
Pasimatysim „Baltic Pride“ birželio 18-ą, o lapkričio 16-ą – „Love Is The Message“, jau antruose „Opium“ šokiuose už toleranciją.
