Boyfriend: „Norėčiau, kad šansą „Weare18“ duotų meno scenos žmonės, nes mūsų muzika nėra skirta tiesiog klausyti ir mėgautis“
Daina Dubauskaitė 2016-02-14 21:44
Minituru Vilniuje ir Kaune po kelerių metų internetinio gyvavimo pagaliau gyvai prisistatys verksmingai gaižios vaizdinės elektronikos duetas „Weare18“. Įdomu tai, kad turo priežastimi naują singlą „Dzin“ įvardinusio dueto nariai apskritai pirmąkart pasimatys gyvai – pas vilnietį Boyfriend (jau ne kartą mano bloge įvairiomis formomis pasimatęs Vytis Gruzdys / Aout6 / meq) jo kolega Jorge Cruz atskries iš Čikagos.
„Weare18“ yra tas jausmas, kai tau kalatojasi širdis matant kitą bučiuojant žmogų, kurį įsimylėjai. Tik dar labiau perdėtas ir ištęstas“, – pristatydamas projektą sako Jorge, bet šis interviu – ne su juo. Turėjau krūvą klausimų Vyčiui, su kuriuo dažniausiai bendrauju kaip su grafikos dizaineriu, bet tai, kad jis nepamiršta muzikos (arba ji – jo), man yra itin malonu, tad šįkart visas dėmesys jam. Jungiam pirmą vaizdą (daugiau apie jį pakalbėsim), dar prieš tai pasižymim vasario 18-ą Vilniaus „Yucatan“ arba vasario 19-ą Kauno „Largo“, ir šnekam.
Man įdomu, ką reiškia tas „susitiko internete“. Kaip jūs su Jorge susipažinot, juk ne pažinčių svetainėje? Kas pastūmėjo imtis bendrų darbų?
Gaunu daug promo meilų, vienas iš jų buvo nuo Jorge. Jis yra „TRAX Records“ kūrybos vadovas ir jų veidas, visuomet rašo labai smagius ir draugiškus promo. Todėl jam atrašiau – nusiunčiau telefonu nufilmuotą šokantį Oleg Šurajev. Tuomet įrašiau miksą jo serijai, o tada paprašiau vokalų dainai. Išėjo taip, kad įrašėme tris, ir, mąstydami, kaip gi jas pavadinti, nusprendėme, kad reikia kurti projektą.
Kokie tavo patyrimai apie darbą internetu? Ar taip netempiama guma? Laiko juostos, kiti trikdžiai…
Labai priklauso nuo to, su kuo dirbi. Su Jorge viskas vyksta labai greitai, kartais net aš pats nespėju paskui. Kaip Boyfriend turejau tokių collaborationų, kad failų yra tekę laukti ir po pusę metų.
Šiaip esu pakankamai uždaras, todėl internetu dirbti man žymiai smagiau, nei bendroje studijoje. Galiu daryti tai, ką noriu ir kiek noriu laiko.
Pradėjote nuo pophito koverio – „Call Me Maybe“. Kodėl? Ar tai patyčia, ar bandymas parodyti, kad pop gali skambėti subtiliau, įdomiau, ar dar kažkas?
Pradėjome ne visai nuo to. Prieš koverį buvo musu debiutinis EP pavadinimu „Vergine“ su 3 dainomis ir klipais. O dėl „Call Me Maybe“ – mum tiesiog patiko dainos melodija ir žodziai, tai tikrai nebuvo patyčia. Gal šiek tiek ironijos, bet nieko negatyvaus.
Kokie jūsų projekto atgarsiai plačiajame pasaulyje? Apie Lietuvą irgi norėčiau paklausti, bet ar bus ką atsakyti?
Turime labai keistų fanų – nuo Tiesto PR vadybininko (nežinau, ar juo dar dirba, bet anksčiau dirbo), „New York Times“ žurnalistės ar Hudson Mohawke iki vietinių draugų, kurių palaikymas yra lygiai taip pat svarbus. Šiaip neturime daug „fanų“, nes daug ir nesireklamuojame. Visi, kad ir kiek ju bebūtų, kurie mus mėgsta – mėgsta iš tiesų.
Naujajame single yra „18 mne uzhe“ koveris, šiaip man asmeniškai jis ir vaizdas patinka, bet... Kodėl „Ruki Vverh“? Kodėl vis norisi mėsinėti tą antgamtišką muziką?
Grynai dėl dainos pavadinimo, žodžių ir jos sukūrimo metų. Mūsų muzika ir nuotaika – paaugliška, o daina primena tuos laikus, kai ją dažnai girdėdavau per kaimynų langus ar mokykloje.
Svarbus jums yra vaizdas, kaip gimsta jo vizualizacijos - kartu su muzika ar po to, kai ją įrašote?
Vaizdas yra labai svarbus. Už jį yra atsakingas Jorge. Jis mėgsta šokti, fiksuoti vaizdus ir parodyti save. Man labai patinka visi mūsų klipai ir jų stilius! Klipus visada darome, kai jau turime užsibaigę garsą. Bet butu tikrai įdomu pabandyti ir atvirkštinį variantą.
Kodėl net 4 metų prireikė Jorge apsilankyti Lietuvoje? Kokią turistinę programą jam suruoši?
Nes jam reikėjo išsiruošti į Europą! Iš Čikagos į Vilnių nusigauti ne taip paprasta, kaip mums iki Londono. Galbūt reikėjo subręsti ir projektui, kad turėtume, ką žmonėms parodyti.
Programos dar neruošiau. Aišku, nuvešim į Trakus pasivaikščioti, pas mamą – cepelinų su grybais, pavedžiosim po visas smagias maisto įstaigas – darysim lietuviškų patiekalų dieną. Prašiau, kad pats pasidomėtų ir praneštų, ką nori čia pamatyti. Gal turi pasiūlymų?
Pagalvosiu! Gal realu, kad po jo viešnagės bus ir dar singlų, įrašytų Lietuvoje, gyvai?
Realu tai tikrai, bet neaišku, ar nebūsime per daug užsiėmę valgymu.
Kaip rinkaisi vietas „Weare18“ pasirodymams Vilniuje ir Kaune?
Kol suradome tinkamiausias, teko gerai pasukti galvas drauge su Edvinu iš „Kreivių“ – jis mums labai padeda, ačiū! Vilniaus taškas – „Yucatan“ – aiškus ir visiems žinomas, tad kauno – „Largo“ – laukiame net labiau, nes tai nauja vieta ir rečiau aplankomas mestas.

LOVE_contemporary art center_vilnius_16_01_16_directed_by_gintare_minelgaite from GoraParasit on Vimeo.

Taip pat – kaip pasirinkote drauge grosiančius kitus atlikėjus? Ar jie – italo spindesio vaikinas Mario Moretti, garsų archyvo projektą „Buster Friendly“ pristatysianti Gailė Pranckūnaitė, menininkų kolektyvas „GoraParasit“ ir su jais pasirodysiantis vaizdais gyvenantis Antanas Lu bei galiausiai po Querelle slapyvardžiu besislepiantis tas pats Edvinas – yra „Weare18“ fanai?
Nemanau, kad jie visi – mūsų fanai. Net ne visi greičiausiai apie mus girdėjo iki pakvietimo prisijungti. Pats asmeniškai nepažįstu pusės programos! Vėlgi ačiū Edvinui už puikias rekomendacijas. Gal iš pirmo žvilgsnio neatrodo, bet visi atlikėjai pataiko į mūsų nuotaiką ir paauglišką misteriją. Kiekvienas, aišku, turi išskirtinį veidą ir žino, ką daro. Vakarų muzikinė linija turėtų brėžtis labai dinamiškai.
Kas skatina tave ne tik domėtis, bet ir kūrybą grįsti aktualiomis socialinėmis temomis?
Tiesiog viskas atsibodo. Reikėjo platformos, kurioje galėčiau išlieti kitur nelipusius tamsą ir liūdesį. „Weare18“ temos asmeniškos, iš širdies, komiškos ir tikros.
Esi retas svečias „standartinėse“ diskotekose, bet visiškai didžėjaus amato neatsisakei. Kas masina vis kartas nuo karto pagroti klubuose?
Pastaruosius keletą metų ieškojau savęs muzikoje, buvau pasimetęs, nežinojau, kas patinka, ko noriu. Dabar bandysiu dažniau su USB įlyst į kokius rūselius. Grojimo atsisakyti tikrai nenorėčiau, bet, kai pats nežinai, ką ir kaip nori groti, pasirodymų natūraliai sumažėja iki minimumo.
Kaip manai, kokią viltį „Weare18“ turi tarp lietuvių melomanų? Gal net ne tik melomanų?
Tiesą pasakius, net neįsivaizduoju! Norėčiau, kad šansą mums duotų meno scenos žmonės, nes mūsų muzika nėra skirta tiesiog klausyti ir mėgautis. Norime, kad žmonės peržiūrėtų klipus, pasiklausytų muzikos ir kartais pasišlykštėtų, bet norėtų dar. Nemanau, kad mūsų muzika gali egzistuoti pati sau, be vaizdo ir be mūsų dueto.
Kas labiausiai tave džiugina išaušus 2016-iems ir kas liūdina? Ko linki visiems žmonėms?
Kol kas metai mane džiugina motyvacijos ir optimizmo pagausėjimu, naujomis galimybėmis. Liūdina žmonių nesuprantingumas, savimeilė, baimė pajudinti savo ego, noras žeminti kitus. Geriau apie liūdnumus nepradėti, nes apie juos daugiau galima prišnekėti, nei apie gerus dalykus. Tikiuosi, proporcija greitai pasikeis.
Žmonėms ir sau linkiu kovoti prieš socialinį spaudimą būti normaliais ir nebijoti šnekėti, nebebendrauti su tais, kurie tave daro nelaimingu ir pasistengti nešnekėti apie darbą per pietus.
„Weare18“ skaitmenizuotai leidžiasi patys savo įkurtoje „Sad Childhood“ leidykloje, o naujasis „Dzin“, kaip ir visi prieš tai projekto singlai, yra „Bandcamp“.
Bet pasimatom akis į akį:
Weare18 // Yucatan
Weare18 // Largo
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS