Omni.lt laikai ėjo ir praėjo. Tai buvo trumpas, bet ryškiai ir su visam mano asmenybę pakreipęs periodas. Visos tekstinės sėmkos dingo kartu su puslapio virtimu į Balsą.lt, bet vieną vakarą pernai ėmiau ir išgūglinau vieną iš tekstų. Tada dar vieną, dar, ir galiausiai turėjau prisikopijavusi 200 puslapių wordo.
Buvo penkios ryto, tad ėjau miegoti, o tą failą pamiršau. Ir vėl. Atsiminiau neseniai, įkvėpta nostalgijos nusipirkau adresą dubauskaite.lt ir pasiryžau viską vėl sukelti viešumon. Nes man linksma ir juokinga.
Atrodo, penktadieniai tie patys ir šiandien, ir net didžėjų vardai ne taip smarkiai pasikeitė, bet gera skaityt, nors tu ką. Jei dar bent dešimt žmonių su pagyvėjimu prisimins nuopuolius ir pakilimus
vartydami šiuos tekstus, vadinasi, vertėjo.
Be naujų redakcijų ir korekcijų, keliu viską taip, kaip buvo. Labiausiai šiandien gąsdina kabučių šėlsmas. „“ ir tik „“!
Dar čia yra ir Pravdoje, Miesto IQ bei kitur mano rašyti/rašomi diskotekų atspindžiai. Ir ne tik diskotekų - bent jau Pravdoje buvau nusivažiavusi net iki interviu su Adolfu Meku.
Archyvą vis dar atkakliai pildau - bent jau Saulėgrąžų dar liko antra tiek, nei šiai dienai. Tad galima sugrįžti po savaitės ar vėliau. O blogą atnaujinsiu tada, kai pamatysiu arba išgirsiu kažką verto. Gal taip sumažinsiu feisbuko adikciją? Not.
P.S. ačiū Splinteriui ir Garo, kentėjusiems mano vizijas ir įsivaizdavimus.