1-800-DAINAD : YRA : Man nusibodo „Gatvės muzikos diena“

Muziką aš myliu. Namuose, darbe, gatvėje. Kavinėse, klubuose, terasose. Taip, suvokiu, kad mano mėgstami garsai ir jų keliama euforija kartais kitiems ir trukdo. Ypač tada, kai skamba terasose. Todėl jose diskotekos tylios. Kiekvieną vakarą, kiekvieną dieną. Naktį išvis belieka užsidaryti priemiesčių rūsiuose, kai pagalvoji. Arba eiti į gatves su plakatais, bet juk lengviau elektroninę peticiją pasharinti.

Ir štai paskelbiama diena, kai triukšmauti galima legaliai. Na, ne triukšmauti – muzikuoti. Andriaus Mamontovo iniciatyva buvo užprogramuota sėkmei ir populiarumui – juk atlikėjo žodis visuomenėje svarus. Praėjus penkeriems metams GMD jau ir Gruzijoje, Jorke, Paryžiuje. Kaip netikėta. Muzika gatvėse. Kažkodėl nebejuokinga.

Pirmas dalykas, mane, kaip ir elektronine, ir gyva, ir akustine, ir įrašyta muzika besidžiaugiančią klausytoją, skaudina paliepimai tam tikrose vietose groti tik be elektros ir panašiai. Kad didžėjai GMD apskritai nelabai mėgstami, vieša paslaptis. Nors ilgametės plataus akiračio komandos tikrai įdomesnės muzikos parenka ir pristato, nei „Nirvanos“ koverius metai iš metų tarkuojantys ansambliai. Kad XXI amžiuje dar keliami gyva vs negyva klausimai, išvis keista. Nėra tokio dalyko „vs“ ir visai muzikai užteks klausytojų, jei ji to verta bus.

Antra, įdomu, kodėl visos terasos irgi pasijautė gatvės dalimi? Juk kiemas yra kiemas, grokit į sveikatą kiekvieną savaitgalį ne naktį, o popietei užslinkus. Atrodo, kad be „GMD“ logotipo žmonės nesusirinks. Susirinks, jei verta bus ir oras nemaišys, o pavadinimas tėra pavadinimas. Na, šiam punktui nesunku rasti pateisinimą. Patekimas į žemėlapį dar niekam nepakenkė. Beje, kitoje pastraipoje - apie tai.

Trečia, kodėl taip sunku tapti „GMD“ dalimi, jei jau tai – diena, kai groja visi? Turi tilpti į tam tikrą žemėlapyje pažymėtą plotą. Sako, kitur groti nėra leidimai išduoti. Lei-di-mai? O argi tai nėra muzikantų laisvės metas? Kam ta biurokratija? Tada dar grafikai, kurių būtina laikytis, ir t.t., ir t.t.

Ketvirta, skonio ir talento trūkumų tądien gatvėse girdisi tiek daug, kad kartais belieka užsikimšti ausis. Neneikit. Suprantu, kad jokio kokybinio filtro čia neįvesi, o ir nereikia, bet imi žmogus ir pavargsti. Čia jau paties muzikanto atsakomybė turėtų būti.

Tiesą sakant, man net dizainas ėmė kliūti.

Bet į miestą šeštadienį, aišku, eisiu. Tikiuosi, visų pirma į Kauną, tada jau ir į Vilnių. Nes, pavyzdžiui, „Mondayjazz“ užfundyto Šventinio Bankucheno nenorėčiau pražiopsoti. O ir su minimalistais „Vasaros terasoje“ susitikti visada smagu. Kad ir po iškaba, juk jos galų gale nieko nereiškia. Spaudžiam PLAY.