Kauno ledas ir Vilniaus atsisveikinimai
Daina Dubauskaitė 2012-01-30 14:24
Speigas tikrai nėra kliūtis nuotykiams, juk eilėje prie klubo užtrunki daug trumpiau palyginus su kūnų šilumos dalinimusi šokių aikštelėje. Du punktai – „Gargaras“ ir „Satta“ – numatyti dėl skirtingų priežasčių, abu aplankyti labai pozityviai. Visų pirma sveiki atvykę į Kauną!
Gana ironiška, kad „Gargarą“ palaikau ir prominu nuo pat jo atsidarymo, net balsavau „Pravda naujokuose“, bet pačiai iki šiol nebuvo pavykę ten apsilankyti! Dabar jau žinau, kad čia tas fabrikinis monstras netoli „Combo“, tikrai prie pat senamiesčio ir Kauno pilies. Labai nebūdingai sau apsaugos darbuotojams aiškinausi jau dešimtą vakaro, bet tokiai ankstybei buvo priežastis – naujojo „Opus“ penktadienių fono „Džiunglių balsas“ pakeliui į Kauną klausėmės kartu su „Jäger Vibrations“ vakarą atidaryti turėjusiais „Mondayjazz“. Nepavėlavom!
Aišku, dvi valandos iki vidurnakčio klube sutikti galėjai tik barmenus (jų daug ir tai smagu), garso prižiūrėtojus (šie turėjo smarkų ir masyvų iššūkį ir puikiai su juo susidorojo, pagarba), apšvietėjus ir vidžėjus. Na, ir didžėjų būrį – jei mažojoje erdvėje darbavosi du, tai pagrindinėje – visi trys „Partyzanų“ riteriai. Gvidas, Mantas ir Nostra tuščią šokių aikštelės orą skaldė Jamie Cullum „Frontin“ semplu ir netaupė hitų vėlesniam laiku – netrukus pasigirdo „Day after day after day after day“, vienas einamiausių praėjusių švenčių žaisliukų.
Užteko laiko įvertinti tuščią klubo erdvę – tiesa, patys gargariečiai nenori būti vadinami klubu, bet kažkaip struktūriškai juk reikia tą vietą, tinkančią ir masyvioms diskotekoms, ir gyviems koncertams, ir teatrui, ir gatvės šokiams pavadinti. Kiek į plotį, tiek į viršų – pavydėtini industriniai plotai, sutvarkyti taip preciziškai, kad jokių fabriko minusų čia nebeliko. Minimalizmas čia, aišku, industrinis, stiklo skaidrumo čia nei yra, nei reikia. Bet tvarka, estetinė švara, išnaudoti kampai bei plotai, na, ir vientisumas – kad ir sienų spalvos – labai laiku ir vietoje. Atskiro paminėjimo verti ir ilgi barai – du tikri ir vienas laikinas, o tai yra penkiagubai geriau, nei tik vienas visam klubui. Na, ir, aišku, nulis kaimynų iiilgu spinduliu aplink...
O tada ėmė rinktis publika ir prasidėjo šokiai ant ledo. Vėlgi metas pagyroms – iš esmės juk būtų pakakę pamojuoti Zombie Nation vardu, bet jėgeristai pasistengė sukviesti ir atitinkamai ryškius lietuvaičius. „Partyzanus“ jau minėjau, artėjant dvyliktai jie rietė jau visiškai rimtą, masyvų, bigroominį electro istorijomis kvepėjusį setą. Vidurnakčio proga stoję Kastis Torrau ir Donatello muzikos žemėlapyje lyg ir tolimesni svečiui iš Vokietijos, bet savo darbą atliko griežtai ir sodriai. Tiesa, susirinkusiuosius vienu metu kiek labiau domino ledo skulptūrų meisras su benzopjūklu rankose, bet gavę nemokamos manos visi grįžo melstis kolonėlėms ir didžėjams.
Kol bavarų princas ruošėsi pasirodymui, pakako laiko ir antrajai salei. Ji mažesnė, bet vis tiek buvo kiek per didelė antrajai „Jäger Vibrations“ pajėgų rinktinei, nors vardai joje kokybiškumu tikrai nenusileido pirmajai. Na, nieko tokio – Justas Fresh ir Tadas Quazar atrodė pakankamai ledo įsikvėpę, kad pašokdintų ir ištikimiausius. Kad ir su iš The Gaslamp Killer pasiskolintais JAV šlageriais.
Dar buvo daug 2012-ųjų, footworko ir iš pastarojo išgryninto seno seno jungle. Matyt, išklausytas „Džiunglių balsas“ nepraėjo be pasekmių. O po „Mondayjazz“ stojęs Intakz galėjo lengviau atsikvėpti – prie senovinių amenų naujoviškas drum‘n‘bass nors ir ne taip sklandžiai, bet tikrai dera, o ir derėjo penktadienį. Griežtokai, be nereikalingos romantikos – visgi vakaras ledinis, ne koks ten pūkuotas buvo.
Tuo metu didžiojoje „Gargaro“ erdvėje visi jau spiegė su bavarišku akcentu. Zombie Nation pats savęs pasirodymui per iškilmingai nepapuošė, bet visa savo povyza buvo pats tikriausias jėgermeistrelis. Užtikrintu, bet nei piktu, nei sunkiu techno įkrautus jo instrumentus tipografijos išdaigomis ekrane dar pagyvino drauge atsigabentas B√ºlent, o publika iškart ėjo piestu. Žingeidžiausi, aišku, žinovų veidais (tai yra, kojomis) stoviniavo prie pat scenos, bet absoliuti dauguma tiesiog pasidavė didmeistriui be kovos. Kai kam net dirbtinių plaukų sruogos nusprendė iškristi!
Sako, „The Sneekers“ atsidavėlių nepaleido iki pat septintos ryto, o čia tai Kaunas, o čia tai užsidegimas. Laukiam naujų „Jäger Vibrations“ liepsnų ant ledo, nes viskas tame marketingo skyriuje eina gera kryptimi. Tuo tarpu visą šeštadienį prasigrūdinus gryname ore beliko tarti paskutinį sudie „Satta“ barui ir piešiniams ant sienų.
Buvo anksti, bet jau gausu ir kvepėjo iiiilgu paskutiniu vakarėliu. Neverta gailėtis ir kažkam skųstis, penkeri metai barui yra tikrai daug, nuopuolių ir pakilimų šiuo adresu būta į valias, įsimintinų naktų, pažinčių ir natų – taip pat. Pamenu, pačioje pradžioje viešai apie „Satta“ kalbėti buvo griežtai draudžiama! O speiguotą šeštadienį gi šokiui pasikeisdami kvietė Noruišis ir Deneez. Niekada nesenstančiomis vinilinėmis melodijomis.
O tada pasirodė „Mondayjazz“ ir Suckmafinger.
Iš esmės buvo du veiksmo variantai. Arba varyti iki pergalės, daiktų išmėtymo ir vaiskaus sausio pabaigos ryto visuomeninio transporto stotelėje, arba atsisveikinti dabar, piko metu, kad atsiminimas apie „Satta“ liktų ryškus ir karštas. Rinkausi pastarąjį, išėjau lydima bytais ir stepais kimštų Tado ir Justo dešrelių, ekrane mirksinčio „Forever Love“, o paltą įteikė sausakimšoje rūbinėje įstrigęs Noruišis. Kažkam užleidau palto vietą, geras darbas!
Ačiū, „Satta“, kad penkerius metus Vilniuje buvo baras be nesąmonių, iškabų ir kitų „pridėtinių verčių“, kuriame penktą ryto galėjai rasti nepavargusių įvairaus plauko draugų, o muzika skambėdavo ne pagal planą, topus, grojaraščius ir ne pagal jau išklausytas vizijas (ei come on, Machinedrum ketvirtadienį!), kuriame niekada nebūdavo dienos pietų, scena buvimo vietą pakeitė net kelis kartus, kaip ir įėjimas, o mėnesio agendos tarpų neužpildydavo vakarėliai „iš bėdos“. Nėra ko liūdėti, jei yra vientisa bendrumo turinčių žmonių masė, ji tikrai ras, kur susitikti. Ir neabejoju, kad, nors ir simboliškas, papildomas sattiečių laikas atneš daug naudos ir tobulėjimo į „Satta Outside“ daržą. Festivalis, beje, artinasi mojuodamas kelialapiais, kurie parduodami čia.
Yra kas išėjo septintą, yra kas ir devintą. Ir be telefono. O baigė viską „12 inchų po žeme“ kolektyvas. Tai tokiems belieka palinkėti, kad penktadienis kažkaip anksčiau ateitų. Rave on.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS