Geteburgo džiazo hipsteris Ernesto mėgsta lietuvišką tylą ir tempurą (interviu)
Daina Dubauskaitė 2012-02-29 08:45
Per trejus metus Vidis ir Mario į savo – dažniausiai virtualią – studiją įsiviliojo net kelias scenos divas. Ir tik vieną vyrą – švedą Ernesto, pase pristatomą kaip Jonatan Bäckelie. Šį vienatinį faktą naudoju būsimos šventės proga – „Silence“ ateinantį šeštadienį švenčia trečiąjį veiklos gimtadienį, Ernesto „Ūkio banko teatro arenoje“ irgi pasirodys, tad domiuosi gurmano-teologo-vokalisto keliu iki lietuviškų diskotekų ir visai nediskotekiniu požiūriu į muziką.
Tavo biografijoje rašoma, kad priklausai kolektyvui „Gothenburg Jazz Hipsters“. Kas tai per darinys – nieko plačiau internete neradau? Kokia tavo rolė jame?
Šį pavadinimą sugalvojo „Hollow Records“, leidyklos, kurioje prieš kokį dešimtmetį debiutavo daug Geteborgo elektronikos kūrėjų, vadas Stefan Bede. Tas periodas baigėsi kokiais 2004-aisiais ar 2005-aisiais. Šiandien visi jau esame išsiskirstę kas sau. Artimiausi mano draugai iš to laikmečio – Andreas Saag (Swell Session arba Stateless), „Freerange“ ir kituose prestižiniuose leibluose leidžiantis deep house muziką, bei Cristoffer Berg (Hird), prodiusavęs Fever Ray, remiksavęs „Massive Attack“ ir Moby, šiuo metu dirbantis su daugeliu aukštos klasės projektų. „Gothenburg Jazz Hipsters“ dalyvavo ir „Little Dragon“ vokalistė Yukimi Nagano.
Taigi paties kolektyvo lyg ir nebėra, apie savo rolę jame galiu šnekėti tik bendrai. Geteborgas jau 16 metų yra mano operacijų bazė, manau, čia muzikos scena pakankamai stipri, kad žmonės galėtų ne tik kurti, bet ir būti išgirsti visame pasaulyje. Mano atveju tai reiškia, kad koncertuoju beveik visoje Europoje, taip pat – Japonijoje, o šiemet ruošiuosi išleisti ketvirtąjį studijinį albumą.
Kad Geteborgas – muzikalus miestas, nujaučiu. Koks jo skambesys?
Elektroninės muzikos čia tikrai daug, bet ne mažiau ir pop, roko ar heavy metal. Švedijoje veikia tikrai puikios muzikos mokyklos, tad talentai suskamba dar jaunystėje. Aš pats būtent Geteborgui dėkingas už savo išsilavinimą.
Nežinau, ar mūsų miestas gali turėti vieną skambesį, bet jame tikrai daug indie. Mainstream skambesys neprivalomas – kažkaip žmonės čia nejaučia, kad jis būtinas.
Ar niekada neplanavai išsikraustyti į didesnį miestą ar kitą šalį – na, dėl karjeros?
2004-aisiais ir 2005-aisiais gyvenau Anglijoje, Birmingeme – jame, su apylinkėmis, gyvena per 3 mln. žmonių. Tai jau tikrai daugiau, nei gimtinėje, bet, tiesą sakant, nejaučiau, kad tas dydis pasitarnautų menkesnio kalibro artistams. Aišku, jei gali didelį klubą užpildyti tūkstančiu žmonių vos užrašęs savo vardą ant plakato, tai gerai, gausi pinigų, kitais atvejais – nebūtinai. O kas man tikrai patinka Geteborge (turbūt tai ne vienintelė tokia vieta), tai kad žmonės vertina gerą didžėjų, atlikėją ar grupę kaip kažką, suteikiantį nakčiai vertės, ir yra pasiruošę už tą kokybę sumokėti, o ne tiesiog džiaugtis dideliu, bet nebūtinai labai vertingu vardu.
Toje pačioje biografijoje skaičiau, kad džiazą atradai koledže. Studijavai muziką?
Man sunku su terminais „aukštoji mokykla“ ir „vidurinė“ – švediškos gimnazijos nėra nei tai, nei tai. Žodžiu, nuo 16-os iki 19-os lankiau muzikos mokyklą, o dar po metų užsiėmiau visu tuo profesionaliai.
Kaip suprantu, džiazas atėjo jau po to, kai pažinai elektroninę muziką – ar tai pakeitė tavo kasdienybę? Ar vis dar pavaikštai į vakarėlius?
Kad niekada per smarkiai į juos nevaikščiojau.
Kaip norėtum būti žinomas – vokalistas, kompozitorius, prodiuseris? Kuris talentas tau pačiam svarbiausias?
Širdyje aš filosofas. Ir netgi turiu tai patvirtinantį mokslinį laispnį. Taigi esmė man yra pranešti savo žinią. Tam reikia ir mokėti prisėdus ją suformuluoti, ir sugebėti įtaigiai pranešti ją žmonėms. Taigi man svarbu viskas, tiesa, kitiems – nebūtinai.
Ar turi vokalo idealą?
Mano dainavimui daugiausiai įtakos turėjo britų soul dainininkas Lewis Taylor. Bet ne mažiau esu klausęs ir Chet Baker bei D’Angelo.
Kaip suprantu, anglų kalba tau – lyg antra gimtoji. Kaip manai, ar būtina mokėti kalbą, kad galėtum ja dainuoti? Be to, ar žmonėms būtina suprasti tekstą, norint visiškai įsijausti į kūrinį?
Muzika, siejant dainavimą su filosofija, yra tam tikras fenomenas. Kai kalba atsimuša į barjerą, muzikoje užkoduota prasmė rezonuoja su kažkuo žmonių viduje, ir visi viską supranta.
Kiek tavęs paties yra dainų tekstuose? Ar dainuoji kitų parašytus?
Ne, kitų parašytais žodžiais retai naudojuosi – per savo karjerą įrašiau gal tik keletą tokių dainų. O iš viso įrašiau jau daugiau nei šimtą. Muzika man yra dalijimasis, o dalintis tuo, kas ne tavo, būtų sudėtinga.
Manau, visuomet remiesi savo gyvenimu, tiesiogiai ar ne. Ta prasme, nebūtinai viskas, apie ką dainuoju, yra nutikę būtent man, ar būtent taip ar būtent tuo metu, bet visa tai man artima.
„Blu Mar Ten“, Trickski, „Motorcitysoul“, na, ir Mario & Vidis. Atlikėjai, su kuriais dirbi, gana skirtingi. Ar turi kokių muzikinių apribojimų?
Tikiu, kad gyvenimo pamokos ir išmintis mus pasiekia skirtingais keliais. Jei kasdien kartotume tą patį ir bendrautume su tais pačiais žmonėmis, nedaug teišmoktume. Todėl žiūrėdamas į savo gyvenimą galiu pasakyti, kad esu atsisakęs daugelio pelningų pasiūlymų tik todėl, kad man įdomiau augti ne finansiškai, o vidumi.
Kaip sužinojai apie „Silence“? Ką manai apie kompanijos muziką?
Ir aš, ir „Silence“ vienu metu buvome susiję su Atjazz leidykla „Mantis“. Tada jų muziką išgirdau pirmąkart, vėliau Vidis susisiekė su manimi, papasakojo apie įrašinėjamą albumą ir pakvietė prisijungti.
Nedaug DJ setų, kuriuos man yra tekę girdėti, įvardinčiau kaip įsimintinus. Vienas tokių – „Metro Area“ nario Darshan Jersrani, kitą užfiksavau praėjusį kartą viešėdamas Vilniuje, kai grojo Mario su Vidžiu. Vis galvojau, kas tai per muzika. Gerąja prasme. Buvau priblokštas to, kad 2011-aisiais girdėjau visiškai šviežią ir neatrastą skambesį.
Ką dar prisimeni iš anos viešnagės Lietuvoje?
Ta prasme, be nuostabios publikos? „Briusly“ tempurą trečią nakties.
Ką manai apie „Changed“ vaizdo klipą?
Jis stiprus ta prasme, kad plaukai – toks gana giliai su mumis susijęs dalykas. Net neracionaliai jaučiame, kad jie – mūsų dalis. Įdomu žaisti su tokia sąsaja.
Apie ką yra naujasis tavo, Mario ir Vidžio darbas „Care“?
Apie brolius, seseris, smoukerius ir laverius, che che. Tai mano istorija apie tai, ką turiu nuo labai seniai iki momento, kai esu scenoje. Dažnai „Care“ atlieku paskutinį, bandau sukurti intymią akimirką ir visiškai susijungti su publika.
Mario Vidis Ernesto - Care (Edit) by Mario & Vidis
Ir... Ką darytum, jei netektum balso?
Ir toliau būčiau filosofas, domėčiausi politine teologija. Ir kurčiau muziką.
---
Ernesto balsas yra ten, kur ir turėtų būti. Kol kas – ausinėse ir kolonėlėse klausant „Changed“ ar „Care“, kovo 10-ąją – „Ūkio banko teatro arenoje“. Daugiau „Silence Family“ gimtadienio detalių – čia.
www.jonatanbackelie.com
www.silencefamily.com
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS