Noriu į Argentiną
Daina Dubauskaitė 2006-10-17 00:00
Penktadienio nebuvo, o šeštadienis prasidėjo tyru vizitu į parodą „Saviobjektai“.
Filme „Europa“ išgirdau lietuviškiausius itališką, anglišką, vokišką ir prancūzišką akcentus, dar pasigėrėjau elegantiška satyra apie tapybą bei savo mėgstamiausios profesijos atstovės – stiuardesės gulbės šokiu ant Baltojo tilto. Sveika ir maistinga smegenims naujųjų menininkų paroda Radvilų rūmuose dar veikia.
O sutemus, cho cho, nedrąsiai čiuožiau link „Helios“ įėjimo. Eilė – kaip rugsėjį į svingerių vakarėlį. Skirtumas tas, kad „RyRalio“ šokiuose visi dalijasi bendra platoniška meile, o ne santykiais.
„Helios”, pasirodo, turi įspūdingą iš kolonėlių sudėtą sieną, kuri kiekvieną bent per metrą prisiartinusį veikia tokiu bosu, kad hausas širdyje vėl atranda vietą. Tiesa, ši siena šiek tiek maskuojama keleto ekranų, kuriuose visą vakarą sukosi turbūt cigarečių reklama. Labai įstrigo viena frazė – „Life is a catwalk”. Veikiama jau minėto boso netgi sukūriau eilėraštį.
Gyvenimas – tai podiumas
O manekenas – tu
Dėlioki kojas tiesiai
Gyvenimo keliu
Nebūsiu poetė, dainininkė turbūt irgi ne. Nes tikrai nepralenkčiau Monicos Brooke, kuri dėl dainavimo netgi metė širdžiai mielą darbą su vaikučiais. Dainuoja hausą, džiazą, r‘n‘b, o ankstyvoje pašėlusioje vaikystėje turėjo santykių ir su roku. Tiesa, vis dar bijo ažiotažo, kurį pati ir sukelia, dėl to ant „Helios“ podiumo trūko dar ir kalifornietės kūno dainavimo. Kaune Monica, sakė, net nusispyrė batelius – tokia artima jai pasirodė publika, kad basomis kojomis bandė su ja tvirčiau susikibti.
Vilniečiai, pasirodo, šiek tiek santūresni arba labiau išlepę. Šiaip ar taip, mačiau nemažai veidų, kuriuose nuostaba keitė susižavėjimą, o šis – neužtikrintumą. Bent trečdalis tąvakar klube lankėsi pirmąkart, rodo neoficiali apklausa. Monica dainavo „I wish I could be beautful, just like you“, vėliau improvizuotai tai tvirtino kniaukdama „You are all so beautiful“. Viena mano draugė, su kuria jau labai tvirtai nusprendėme kurti grupę (aš grosiu elektrine gitara), sakė, kad Monica – tai Erica Jennings lietuviškam hause. Tiesa, gaila, kad ji jau išskrido Kalifornijon. Bet pažadėjo sugrįžti su ištisu orkestru, kurio pasigedo kai kurie šeštadienio „koncerto“ dalyviai.
„Paskutinį kartą esu „Gravity“ – tokiu drąsiu ir nelabai realiu manifestu mane pasitiko „Boogaloo“ dovanų neatnešęs Martynas. Argumentų neprašiau, nes buvau užsiėmusi kramtomosios gumos „2fresh“ apžiūrinėjimu. Ar bus ir šokoladas „Boo“?
Bus bent jau baras „Woo“, kuriame suksis „Boogaloo“. Radvilų rūmuose, jau visai greitai. Juk matei skrajutes?
Sekmadienį tęsiau kultūrinį lavinimąsi ir apsidžiaugiau nepramiegojusi pažintinio filmo „Pažvelk, tai Vilnius“ seanso. Pačioje vilnietiškiausioje ir labiausiai užgrūstoje žiūrovais kino salėje – „Skalvijoje“. Iš pradžių sumanymas ir įgyvendinimas atrodė gal kiek per mėgėjiškas, bet tokiai fotografijai daug papildomo apipavidalinimo tikrai nereikia. Neįsivaizduoju kitos situacijos, kuri leistų pažvelgti į šimtus kartų padidintą fotografijos gabalėlį. Ir pažvelgti kitaip, nei tiesiog verčiant albumą, nes apie kiekvieną kadrąmelancholiškai pasakoja trys fotografijos maestro A. Sutkus, A. Kunčius ir R. Rakauskas - Gali rezervuotis bilietus 28 ar 29-ai spalio – garantuoju, vėl bus sold-out.
„Gotan“! Negaliu patikėti, kad keliolika pirmadienio vakaro minučių mąsčiau apie tingėjimą ir likimą namie.
Pietietiškai pavėlavęs pusvalandį, scenoje pasirodė baltas ansamblis baltame fone. Per visą sieną išsikerojusį ekraną nutvieskė latin mergaitės žavesys, pridengiamas vėduokle, o inteligentiškai susėdusių klausytojų ausis – pirmieji gotan garsai. Gotan, nes tai ne tango.
Albumo „Lunatico“, deja, dar neturiu ir negirdėjau, bet, kiek supratau iš koncerto, jis turėtų būt dar kiek labiau eksperimentinis, nei „La Revancha del Tango“, kiekvienos save gerbiančios kavinės fonotekos dalis. Plaukė dubby, kartais net breaky leitmotyvai, žinoma, ir jau numylėti momentai iš pirmojo albumo, o iš prie scenos tvyrojusios tamsos vis išnirdavo vaikino ranka ar merginos kuodelis, mat kelios poros entuziastų visgi atėjo ne pasėdėti.
Šimtąkart padidintą vėduoklės vaizdą ekrane keitė rodeo ir arklių lenktynės, tuomet „Gotan Project“ persikėlė po juodai baltų saulėlydžio glostomų palmių giraite, o dar vėliau įsisuko tarp taip pat nespalvotų, dėl to dar tikresnių, šokančių porų. Verkiau. Tango – šokis apie ilgesį, vienatvę ir nesėkmingą likimą, juk taip sako? Liūdesys kartais būna labai gražus.
Vienu metu scena pasipildė dar dviem atlikėjais, tiesa, gal dešimties metrų ūgio – pora reperių tiesiai iš ekrano, linguodami į gotan taktą, svaidėsi ispaniškais rimais taip, lyg būtų sėdėję ant fortepijono tiesiog arenoje.
Po „Vuelvo al Sur“ pasigirdo triukšmingo Buenos Airių (o gal Paryžiaus?) baro garsai, priminę, kad “Utenos” arena – sumanymas kreivas, o aplinkos, net ir tokiam orkestrui, reikia kamerinės. Pūstume sau cigarų dūmus ir į argentinietišką vyną lašintume ašaras.
Tuomet diskžokėjus apvertė plokštelę ir pakėlė iš vietų visus, neramiai sėdėjusius visą valandą - gotan in the house! Ritmas, užvirintas iki reiveriškų 125 bpm, greit perėjo į iki kraujo žinomą “Billy Jean” melodiją. Šįkart verkiau iš laimės. Ir truputį dėl to, kad atėjo pabaiga.
Namo įžygiavau mosuodama šaliku ir skanduodama „Buenos Aires! Argentina!”. Namiškiai tik pavydžiai paklausė, gal jau nusipirkau lėktuvo bilietą. Et.
Kedenu plunksneles prieš rytojaus pasimatymą „Litexpo“, taigi be Sealo apsieisiu.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS