1-800-DAINAD : BŪTA : Glėbyje Nicolas Jaar (ir „Raketa“)

Antrąkart per mėnesį sutiktą Nicolas Jaar šįkart išgėriau iki dugno, ir jo skonis buvo net geresnis, nei blaškantis tarp keliolikos tūkstančių bendraminčių „Audioriver“. „Lofto“ sezono atidarymo koncertas, pasiilgtai sausakimšas (visi dalinosi įspūdžiais apie vasaros atostogas, demonstravo naujas kuprines ir penalus), įtraukiančiai noir'iškas, visgi buvo dar ir vasariškas. Ir, pasitikdamas kitą, alsavo paskutinėm šio sezono valandom.

Žvaigždės nekrito, bet užsimerkus galėjai matyti daug. Ilgokai vėlavęs koncertas vos prasidėjęs nubraukė visus nepatogumus, net iš antrojo aukšto batais mojavę melomanai kažkur pradingo. Elektronika, kuri skamba (ne girdisi, o skamba) gyvai, instrumentai, kurių prasmė scenoje išrandama iš naujo, kūriniai, iš įrašų kompaktiniame diske perkonstruojami į judančius paveikslus be veikėjų. Galėčiau vardinti, kad per dvi valandas (pirmąkart į laikrodį pažiūrėjau praėjus pirmajai ir buvau maloniai nustebinta) buvo ir „What’s the Name“, ir „El Bandido“, ir „Space is only Noise“, ir koverių ir, žinoma, bisui sugrotas „Encore“, kuris nepriminė nieko, ką prieš tai esu girdėjusi. Bet kam? Po tokio koncerto pamiršti, ir kiek bilietas kainavo, ir kas kaip ką apšildė. Dar ir dar kartą sužadini norą eiti, atrasti ir tuo džiaugtis.

Gal ir nesvarbu, kad kai kam pasirodė, jog tai, ką Nicolas su muzikantais scenoje kuria, yra „iš plokštelių ten viskas, o visa kita marketingas“, dar kitiems – „tranzas kažkoks“, kiti gal visai net nežiūrėjo ir neklausė, o tik vaikščiojo niekam nežinomais maršrutais pirmyn atgal.

Žinoma, madą pagaunančių ir bilietus perkančių todėl, kad reikia, buvo. Ir tegul tik perka. Tegul tik važiuoja į Lietuvą daugiau vakar gimusių, šiandien šviečiančių jaarų, woonų, caribų, low roarų ir kitų junior boysų. Po tiek iškeltų rankų, šypsenų, padėkų, tikiu, namo kiekvienas išsinešė šiek tiek daugiau, nei atsinešė į „Loftą“, ir aš nekalbu apie piniginės turinį.

Taip, „Loftas“ sezono atidarymą sugretino su „Vilnius Music Week“ atidarymu, bet tai koncerto metu niekaip nepasireiškė ir jo nei pagerino, nei pablogino. Drįstu spėti, šis svečias – būtent „Lofto“ ir tikrai ne konferencijos organizatorių nuopelnas. Šie per vasarą net nespėtą pamiršti (na, du mėnesiai nuo „Loftas Fest“ tepraėjo) aplinką papildė gal tik papildomo alaus reklama ir... TV3 sezono atidarymo anonsu. Aha!

Beveik „Post Scriptum“ yra tai, kad Acid Pauli DJ seto įvertinti nesirinkau – skubėjau į šiandien oficialiai atidaromos „Raketos“ variklio šildymo vakarėlį. „Foos-in“ su didžiuoju astronautu Simonu priešakyje nuo atradimo vasarį žavi užsidegimu, DIY politika, atvirumu kitų idėjoms, aktualią muziką grojančių įvėlimu, tikėjimu, ką daro, ir, aišku, kamerine, bet sėkme. Kiekvienąkart iš už anapus upės grįžtu įkvėpta ir laiminga.

Nusprendę kiek rimčiau žaisti naktinius žaidimus pirmąjį stalo futbolo klubo aukštą jie paprasčiausiai perdažė juodai, dar pasirūpino patogesniais buitiniais reikalais. Sustatė intymius traukinį primenančius staliukus koridoriuje, kuris iš sandėlio virto organiška vietos dalimi. Įrengė patogią platformą didžėjams ir atlikėjams. Pasirūpino, kad jų pasirodymai būtų įrašomi automatiškai ir taip „Raketos“ archyvas taptų biblioteka tiems, kuriems labai patiko ar buvo priversti likti namuose. Barmenai čia visuomet su nuotaika, tik agurkais galėtų apsirūpinti, ir daugiau jokių klaustukų „Raketai“ kol kas neturiu. Primenu – kyla šiandien!