1-800-DAINAD : BŪTA : „Tundra 2012“: Keturi dievai, nė vienos šventyklos

Keturi dievai dar nuo pavasario ragino rengtis piligrimystei. Bet esmės – vienos visa vienijančios šventyklos – Zarasų rajone neradau. Nesakau, kad dievas turi būti vienas – reta prabanga yra dvi paras gyventi vienu muzikos stiliumi 2012-aisiais, kai skambesys veja skambesį, mada – madą, įtaka – įtaką. Būtent todėl muzikos stilių gausos pabrėžimas – neturiu omenyje kūrybinės reklamos kampanijos sprendimo, labiau elementarų scenų suskirstymą – nebegali būti festivalio pamatais. Juk Tadas Quazar stovi šviesmečio atstumu nuo Bong-Ra, o Fairmont nė iš tolo neprimena Android & Anber. Nekalbu jau apie apskritai ne žanrą, o pojūtį chill out, kurio erdvėje skambėjo visi nuo Fela Kuti iki „Instramental“. Niekas ir neturi sutapti. Baikit juokus. Bet ar stiliaus pavadinimas yra tinkamas vardas erdvei?

Kas šiame festivalyje yra aukščiau? Techno ar trance? Sakysit, abu vienodai? Nuo trance židinio kurstymo prieš devynerius metus pradėjusi „Tundra“ šiemet elfus skaičiavo ant rankų pirštų – nerodysiu savaisiais ir nelinkinsiu, bet feisbuke mačiau ironišką galeriją pavadinimu „Tundros tranzeriai“, kurioje, deja, vien visai nemuzikalūs, na, tokie nefestivaliniai tipai. Techno kariuomenė irgi akivaizdžiai silpsta (neabejotinai dėl to festivalyje visu garsu skamba dubstep ir drum‘n‘bass) – voratinklis retai kada būdavo persisotinęs aukų. Bass? Manau, veiksmingesnis buvo prieš keletą metų atplaukęs ZIP FM laivas (kaip visi pyko dėl to pavadinimo, taip šiemet nė nepastebėjo, kad pliažas irgi po ZIP FM vėliava slėpėsi) – nors Dub FX ir nevadinčiau idealiu elektroninės muzikos festivalio headlineriu, bet jis bent jau paliko įspūdį visiems, kaip ir „Golden Parazyth“. Justas Fresh pirmąjį festivalio rytą gaslampkilleriškus triukus tuo tarpu atlikinėjo dešimčiai gyvųjų (o buvo dar tik penkios).

Grįžtant prie šventyklos... Na, pagrindinė scena. Ji turi būti. Reikia aukuro, agoros, traukos centro, festivalio sielos, visus verčiančios bendraminčiais – vadink tai kaip nori, bet nėra teisinga, kai tokiu objektu renginyje, žmones skaičiuojančiame tūkstančiais, tampa cigarečių bokštas, nuo kurio galima šokinėti. Jis buvo didžiausias ir stovėjo pagrindinės pievos centre.

Na, gerai, tarkim, naktį visi nori judėti skirtingu ritmu, ir vienas dievas čia niekaip neapsidirbtų. Bet dieną? Pliažai – du, abu labai skirtingi, o visą laiką veikia dar ir stebuklingo grožio, į samanas įsisukti, virš medžių pakilti viliojanti chill-out erdvė (scenos „Tundroje“ – kaip visuomet vertos pagyrų. Nuo voratinklio iki naktį atgydavusios trance baltumos įspūdinga). Na, ir kaip gi visiems festivalininkams susitikti vienoje vietoje ir pasidalinti vienu visaapimančiu jausmu? Keli šimtai ten, pora – ten, dar pustūkstantis palapinių miestelyje, dar kažkas prie automobilių, štai ir nėra festivalio.

Štai ir nėra ką veikti apart gulinėjimo pavėsyje, nardymo, dalijimosi vaišėmis, naujų žodžių išradinėjimo ir valčių varžybų. Aišku, visa tai – labai smagu, būčiau visiškai kvaila, jei teigčiau priešingai, bet tai – tiesiog savaitgalis gamtoje. Kiekvienas parsivežė namo savo „Tundrą“, mano buvo tokia – tiesiog su nuotykiais.

Yra žmonių, kurie po visko internete rašo „buvo žiauriai super, muzikos nekomentuosiu, nes ji man „Tundroj“ paskutinėj vietoj“. Man tikrai ne. Taip, labai patiko Fairmont ir Atmospherix. Dar Gonzaless, kurio setus išgirdau net du, ir artimiausiu metu norėčiau dar. Na, ir Brokenchord, sugebantis pradžiuginti kiekvieną kartą. Ir dar koks tuzinas smagiai pagrojusių. Nė vieno svarbiausio. Nė vieno tikro dievo.

Gal tokia idėja daugeliui ir tinkama, gal aš tiesiog per daug galvoju ir ieškau to, ko nereikia. Bet jau radau „Sūpynėse“ ir tikrai žinau, kad šią vasarą rasiu dar.