1-800-DAINAD : BŪTA : „Kidsuke“ tuštuma ir „j.viewz“ gausa

Negaliu pasakyti, kad štai du mėnesius niekur nėjau – buvau šimtą kartų ir ten, ir kitur, bet arba po keliolika minučių, arba tiesiog neradau, ką įdomaus papasakoti. Bet kai prie „Marso“ sutiktas skaitytojas balsu pasigedo rubrikos atnaujinimų, susiėmiau.

Jokių blaškymųsi – vienas įvykis penktadienį, vienas šeštadienį. Abu jie pusbrolių didžėjų, besikeičiančių lineup’ais, persmelktame Vilniaus kalendoriuje, atrodė labai rimtai. Japonų kultūrą skleidžiančios komandos „nowJapan“ surengtas „Kidsuke“ vizitas ir konjako „Hennessy“ populiarinimo biudžeto įgalintas „j.viewz“ koncertas. Vienas tuštokas, kitas pilnutėlis.

Rugsėjo pabaigoje perskaičiusi žinią apie bendrą brito Kidkanevil ir japono Daisuke Tanabe albumą, kuris iš pradžių turėjo būti EP, suklusau – juk čia ir „Satta“, ir „Project Mooncircle“, ir „Red Bull Music Academy“, kurioje du draugai ir susiėjo. Albumas, išleistas lapkritį, patiko, tik pasirodė chaotiškas ir gal kiek neišbaigtas, bet tai – ritmo kultūros, o ir dažnos kolaboracijos kasdienybė, visko po truputį, viskas pavyzdžiais ir užuominom.

Žodžiu, „Kidsuke“ vizitas į Vilnių mane maloniai nustebino! Ir tai, kas skambėjo „Soul Box“, tikrai priminė auksinius rūsio Vilniaus gatvės kieme laikus. Kalbu būtent apie muziką – vakarėlis buvo toks suvaržytas ir stovimasis, kad tik pasibaigus drill simfonijoms ir perėjus prie klasikiškesnių, DJ Krush menančių dalykų, minia (jei galima tą saują entuziastų taip pavadinti) subangavo. Du prodiuseriai scenoje – tai jau iškart labai gerai, dar sudėk skirtingas abiejų patirtis ir pageidavimus, ir penktadienio nakties „koncertas“ buvo pavydėtinai įdomus.

Negaliu nepaminėti – gal net nuo jos ir reikėjo pradėti – ir dar vienos programos viešnios iš Japonijos, Jealousguy. Užtikrintai spaudžiusi kontrolerį ji nepamiršo ir melodijos bei fantazijos, ir valandos nuo vidurnakčio iki pirmos jai buvo net per mažai, nes publika dar net neplanavo audrintis.

Beje, eilinį kartą supratau, kad moterims scenoje nėra lengva – nors kaip kūrėjai jai turbūt niekas neturėtų rimtesnių pretenzijų, vis tiek pirmiausia visi vertino dailumą ir smulkumą, kalbėjo apie sužadėtuves ir daužytas širdis. Et.

Visgi, nors penktadienio turinys buvo puikus, bet rezultatas – nykokas. Kaip jaustis Mariui Bedim, grojusiam iškart po „Kidsuke“, tai yra, grojusiam dviem žmonėms? Ir kodėl visi labiau dėl „nowJapan“ pavadinimo, nei dėl actual turinio atėję klausytojai sėdėjo baro salėje, nė nekišdami nosies į ten kur vyko veiksmas? Ar tikrai užteko laiko – dešimties dienų – deramai renginį pristatyti visuomenei, kuri gyvena už feisbuke palaikinusių ribų? Patirties stoka? Patirtis ateina bedirbant, todėl šį argumentą praleisiu, nes manau, kad net ir pirmąkart organizuojant tokio tipo renginį viskas gali pavykti labai sėkmingai, juolab kad partneriai buvo „Soul Box“, ne kokie kultūros namai.

Be to, kodėl tuos, kurie visgi atėjo, buvo taip sunku išjudinti iš vietos? Žinoma, ne funky house susirinkome paklausyti, bet juk tai penktadienio naktis. Juk tai elektroninė muzika. Man nebuvo jauku. Ar tiesiog jau per daug užsimaniau?

Daugelis kaip įkalti stovėjo ir paskutinėms šeštadienio minutėms tirpstant „Studio 9“, nes ne Lorano Vaitkaus susirinko paklausyti, o „j.viewz“. Didžiausia pagarba koncerto organizatoriams už tai, kad jis prasidėjo tuomet, kai turėjo prasidėti. Vos šiek tiek po dvyliktos. Bepigu laikytis grafiko, kai klubas pilnutėlis – dar viena pagarbos partija už tai, kad apie šeštadienio renginį ne tik žinojo, bet ir kalbėjo visi. Dvi savaites iki jo. Neagresyvi, bet įtaigi reklama ir nepriekaištingas jos suplanavimas – čia gali pasimokyti ir „nowJapan“ kolektyvas, ir daugelis kitų, atvežančių gerą produktą, bet nemokančių apie tai papasakoti.

Prisipažinsiu – ir mane pačią ta reklama nupirko. Apie amerikiečius „j.viewz“ gal ir buvau girdėjusi, bet tikrai mintinai nemokėjau nei kūrinių, nei biografijos faktų. Bet kai vienas artimas draugas vos ne kepslokais paklausė, ar nežinau, kur dar bilietų gauti, o naujienų srautas tik ir mirgėjo susidomėjusiais postais, supratau, kad reikėtų apsilankyti. Kartais juk taip net įdomiau – pasitiki aplinka ir eini atrasti kažką nauja. Nereikia laukti „to paties geriausio“ kūrinio ar svarstyti, kuriame koncerte – čia ar pernai Prahoje – tas kūrinys nuskambėjo geriau.

Taip, koncertas buvo tikrai geras ir nenuobodus. Gražiai ir kokybiškai skambėjo tiek įgarsinimo, tiek turinio prasme. Kalbant lokaliais pavyzdžiais – kažkas tarp „Saulės kliošo“ ir „Empti“. Reikiamose vietose gyva, reikiamose – elektroniška. Žinoma, besidžiaugdama savo vidutiniu ūgiu scenoje mačiau lygiai nieko, bet gera buvo stovėti tarp gausybės žmonių, kuriems negaila investuoti į laisvalaikį. Kurie moka mintinai žodžius ar melodiją. Kurie atėjo ne tik išgerti, ne tik pratempti laiką iki afterio. Ir nors kai kurie skundėsi, kad lankytojų buvo per daug, manau, bilietų deficitas bei sausakimšas klubas yra pats geriausias įmanomas rezultatas.

Beje, įdomi ta nauja „Hennessy“ strategija. Ilgą laiką buvęs tiesiog rimtu konjaku gėrimas dabar nori būti dar ir kietas, ir ne tik repo klipuose laistytis. Bendradarbiauja su „Converse“ ir graffiti artistais bei prašosi būti maišomas su limonadu. Žinoma, jei tik tai leidžia ženkliai padidinti rinkos dalį, na, iš kitos pusės žiūrint – renginio programą, daugiau klausimų turėtų ir nebekilti. Bet visgi. Konjakas kokteiliuose? Gal kokie rinkodaros žiniuoniai pakomentuos plačiau?