DJMAG: „Happyendless“: Kiek metų reikia debiutiniam albumui?
Daina Dubauskaitė 2008-04-02 00:00
2008-aisiais, kai viskas ėjo tik aukštyn ir garsyn, pradėta leisti Lietuvai adaptuota britų muzikinės spaudos senbuvio DJ MAG versija. Kaip žinia, žurnalas mūsuose nors ir sutiktas palankiai bei lauktas, ilgai neužsibuvo. Na, jei net tokie krūtiningi leidiniai, kaip FHM, stoja, ką kalbėti apie specifinius produktus? Žodžiu, pirmuose numeriuose turėjau garbės pasivaidenti ir aš. Kad ir šiuo interviu.
„Happyendless“ kiekvienam bent kiek prakutusiam Lietuvos klubinėtojui pažįstami kaip kaimynai iš penkto aukšto, ar ne? Bet kiek ir kokių žmonių tūno po beprasmiškai žavingu pavadinimu, iki galo nežino turbūt ir jie patys. Taip, DJ komanda ir grupė šiuo atveju – labai skirtingi, bet vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Praktiškai koncernas! Pradėkim nuo gyvųjų.
Pirmasis „Happyendless“ koncertas įvyko po truputį į klubinės istorijos archyvus grimztančioje fiestoje „Fete de la Musique“, dar praėjusiame tūkstantmetyje. Ne pagrindinėje jos scenoje, bet atsakingai pasiruošus. Kitame ciklo renginyje nenusakomos sudėties ansamblis jau pasirodė didžiojoje erdvėje – pats DJ Saga liepė, repetuota vėl buvo atsakingai. Po to kurį laiką grupė grodavo kiekviename didesniame elektroniniame sambrūzdyje! Nuo tų laikų ir pradedam – iki pat šiandienos. Prie mikrofono paeiliui rikiuojasi Marius Narbutis, Saulius Prūsaitis ir Andrius Kauklys.
Marius: Iš pradžių mūsų sudėtis buvo kiek kitokia. Deja, kai kuriuos narius paveržė ūkininkavimas, verslas, šeima ir panašūs dalykai…
Saulius: Bet jie vis tiek yra mūsų chebros nariai.
Andrius: Mes kaip „Wu-Tang Clan“.
Saulius: Bet tokioj šaly, kaip Lietuva, ir reikia būti visokiais „wutangais“ ir „wuklangais“ – vienam kažką padaryti praktiškai neįmanoma…
Marius: Iki „Happyendless“ veiksmas vyko gal dvejus metus. Dirbau E. Dragūno studijoje, reikėjo naujo darbuotojo, buvau girdėjęs apie „tokį Alieną, kuris daro drum’n’bass“. Atėjo ir pasiliko… Į viešumą tuo metu nelindom, nes neturėjom vokalisto, o jo būtinai norėjom ir ieškojom kieto.
Andrius: Taip, iki Sauliaus tiesiog išsempluodavom. Ir „Radiocentro“ tope 4-ą vietą pasiekusio „Mama“ balsas „pasiskolintas“ iš kūrinio, kurio dabar nė pavadinimo neatsimenu.
Marius: Taigi prieš ketverius metus į mūsų studiją įžengė Saulius ir sakė „aš jums padainuosiu“. Padainavo, ir taip prasidėjo naujoji „Happyendless“ era.
Saulius: Vaikščiojau nuo vieno projekto iki kito, bet būtent su Marium ir Andrium trįse dirbasi geriausiai. Mūsų kūryba – demokratiškas žaidimas, kiekvienas kovojam už savo idėjas iki galo. Džiaugiuosi šiuo procesu, tiesą sakant, šį albumą kūrėm gal net per ilgai – visus tuos ketverius metus. Galbūt kai kurios jo dalys dvelks naftalinu, bet mums jis skamba taip, kaip reikia!
Kaip toje jūsų studijoje šiandien gimsta „Power Forever“ ir kiti šedevrai?
Marius: Svarbiausia, kad pagaliau įsigijome dvi rankų darbo gitaras – elektrinę ir akustinę.
Alien: Taip, mums visada jų trūko, nes nei „sempluotos“, nei vietinės netiko. Teko gerokai pataupyti, bet dabar taip gera „ant dūšios“!
Saulius: Yra dar vienas grupės narys – Laimonas Jančius, temperamentingiausias Lietuvos gitaristas. Dar būgnininkas Darius Rudys. Irgi iškart susigrojom – nei vienai pusei neteko nieko įrodinėti. Iškart viską veikėm kartu. O komandos plėtra tikrai nesustabdyta – norim viską daryti patys!
Marius: Dirbam sąžiningai. Juk, būna, prirašai gal šimtą motyvų, o paklausius po kurio laiko gal tik du atrodo kažko verti, „tempiantys“. Devyniasdešimt aštuonis be gailesčio išmeti ir kuri toliau – nors, aišku, yra tokių, kurie išleidžia visą šimtą, nes juk „sunkiai dirbo“. Tai dar vienas argumentas faktui, kad debiutinį albumą leidžiame tik dabar. Patys pasimetam tarp ieškojimų, natų, kūrinių, jų versijų ir tų versijų pavadinimų – bet viskas tik į naudą! Romantikos tame mažai – sėdi ir darai, darai, darai…
Saulius: Romantiškai ne, bet būna, kai visi trys staiga dėl kažko sutariam. Bet iškart baigiasi, kai reikia tęsinio tam „kažkam“.
Marius: Tai ir yra didžiausia kūrybos problema – visi moka pradėti, o pratęsti taip, kad nereikėtų kartoti trisdešimt kartų, ne…
Saulius: Turime tokią koncepciją – jei negali pagroti gitara, tai ne daina. Reikia mokėti sugroti atsisėdus prie laužo.
Tikiuosi, antrasis albumas gims daug greičiau. Nes jis jau gimsta.
Andrius: Na, debiutą kūrėm labiau laisvalaikiu. Tik paskutinius kelis mėnesius kūrėm visiškai „sau“.
Marius: Jis pareikalavo ne tik kūrybinių, bet ir finansinių išteklių. Rėmėjų iki šiol neturim, todėl reikia kurti kitiems, kad galėtum investuoti sau. O sau gaminti, žinoma, norim kaip įmanoma kokybiškiau – štai ir įrašinėjom Rygoje, o ne čia.
Saulius: Studija mums – šventykla. Gal esam kiek senamadiški, nekuriam nešiojamais kompiuteriais miegamuosiuose, bet taip jau yra.
Daugelis jaunesnių kūrėjų tuo tarpu galvoja atvirkščiai, bet nežinia, kam pasiekti savo šiandien lengviau?
Saulius: Šiandien bet ką pasiekti sunkiau turbūt yra dėl informacijos pertekliaus. Aš jau seniai manau, kad niekame, ką darau, nesu originalus…
Marius: Na, turint omenyje, kad gyvename postmodernizme, būti originaliam ir eiti pirmyn, būti progresyviam nebėra privalumas. Viskas jau sugrota. Topuose kabo perdaryti 70-ųjų kūriniai.
Saulius: Dar ir dėl to nusprendėme į šį albumą pažiūrėti iš pagrindų – taip, kaip buvo kuriama „anais laikais“. Kūrėme dainas, o ne šiaip muzikos iškarpas.
Turite ambicijų sužibėti užsienyje? Ar dėl to Saulius dainuoja angliškai?
Saulius: O kas nenorėtų sugroti užsienyje?
Andrius: Tekstai angliški todėl, kad mums taip tiesiog smagiau ir geriau pavyksta. Jei tai padės – vadinasi, ne be reikalo! Šiaip labai norim pagroti Roskilės festivalyje – jau praėjom pirmą atrankos etapą! Aišku, tokiame masiniame renginyje pirmas etapas dar nieko nereiškia…
Marius: Groti norime bet kur, svarbiausia – geras įgarsinimas. Geriau neimsime honorarų, bet skambėti turime kokybiškai.
Apie ką dainuoji, Sauliau?
Saulius: Apie meilę, nemeilę, savianalizę, susvetimėjimą, kitus, vidinį „aš“… Gal tai skamba neįdomiai, bet tai nėra prievartinis reikšmės brukimas – dainuoju apie tai, kas gali būti. Patinka išgalvoti tai, ko nėra – vietas, daiktus, vardus. Kuriant albumą labai daug frazių ir tekstų gimdavo spontaniškai, kaip ir muzika – neatsinešdavau sąsiuvinio su užrašais. Savaitę prieš galutinę įrašų sesiją keičiau ne vieną eilutę – dainos užaugo, susiformavo, tai buvo natūralu. Ai, nemėgstu šnekėt apie tekstus… Gal kiti paklausę pasakys daugiau? Dainose stengiausi palikti vietos, erdvės – gal derinimui su vaizdu, gal interpretacijoms.
Skaičiau tokį „Power Forever“ apibūdinimą – „pirmas geras lietuviškas electroclash gabalas“. Ką jūs į tai?
Saulius, Andrius, Marius: OK…cha cha!
Andrius: Iš tiesų mūsų stilius yra „Sick but beautiful“. Arba „Energy“.
Marius: Tai rokas su elektronikos elementais, arba elektronika su roko elementais, žiūrint, kas klauso – ar rokeris, ar elektronščikas.
Saulius: Bendrai kalbant – geros dainos. O iš tikrųjų – rokas.
Andrius: Rokas – tai vidinė mūsų muzikos dvasia. Bet juk niekinga muziką spausti į klišes… Ir klausytojai nuo to atpranta – džiugu! Gaunam palaikančių atsiliepimų ir iš heavy metal klausytojų.
O kam kilo „Power Forever“ klipo idėja?
Marius: Nusprendėme, kad kūrinį reikia paviešinti. Kodėl gi ne klipo būdu?
Saulius: Galiu pristatyti dar vieną kūrybos koncepciją: sukuri gerą dainą, susuki jai klipą, atlieki gyvai koncerte ir įrašai. Tai tarsi dainos gyvenimo ciklas. Kol kas jį vykdyti pavyksta!
Iš pradžių tiesiog kalbėjom apie tai ir daug juokėmės, po to juokėmės jau mažiau, ieškojom, kas galėtų mums padėti, tuomet susitikom režisierių Slavą Leontjevą (kuris, beje, scenarijų gali sukurti per minutę), operatorių Ramūną Greičių ir kitus… Beliko visiems išgirsti kūrinį, ir įkalbinėti neteko – iniciatyva liejosi per kraštus, manau, ekrane tai akivaizdu. Tiek visko! Jau baigtas ir antrasis klipas – ten irgi bus daug judesio.
Ketverius metus kūrėt, dvejus pastaruosius apie albumą sklido gandai, šiemet jie virto pranešimais spaudai – tai kur ir kada gi tas albumas pasirodys? Kaip vadinsis? Leidžiate patys?
Andrius: Kol kas pavadinimas tik darbinis, ir ką tik vėl pasikeitė. Matyt, galutinį išsirinksim tik tada, kai jau reikės spausdinti viršelį! O leidžiame patys. Juk įrašų kompanija, ypač Lietuvoje, šiais laikais reikalinga tik dėl viešųjų ryšių. Visi štampuoja „riaubiškytės modelį“. Ar verta aukotis ir pančiotis sutartimis?
Patys irgi esat prisidėję prie lietuviškos „popkultūros“…

Marius: Žinoma, valgyti gi norisi, bet nei dėl vieno mūsų projekto nėra gėda. Mūsų kūriniai yra gavę apdovanojimų, ir net ne po vieną.
Andrius: „Sel – Guma“ apskritai yra chrestomatinis albumas – po jo pasirodymo net Rytis Cicinas pradėjo save puošti šokių muzikos ritmu.
Marius: Dar vienas geras pavyzdys – „Trys milijonai“. Ir „Meškiukai“. Pats dainavau.
Andrius: „Meškiukus“ padarėm per kelias savaites. Iš pykčio „popsui“!
Marius: Jau sakėm - dešimt metų dirbom kitiems tam ir pagaliau užsidirbom tam, kad dabar kurtume sau.
Kas iš tautinės muzikos jums patinka?
Andrius, Saulius: Leon Somov su Jazzu!
Saulius: Tiesa, man labiau patiko vaizdas… Bet labai džiaugiuosi, kad tokie yra. Dar nepykstu ant „Skylės“. Kas dar..?
Grotumėte draugų vestuvėse?
Saulius, Andrius, Marius: Be abejo!
Saulius: Esu grojęs vargonais bažnyčioje…
O gėlių gaunat?

Saulius: Išprotėjai..!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS