1-800-DAINAD : BŪTA : Bosas, ritmas ir Karmėlava

Savaitgalis, tai yra, laiko leidimas ne namuose ir su garsia muzika, prasidėjo jau anksčiau. Trečiadienį iki „Club Tropicana“ neišlaukiau, bet tose pačiose patalpose užtikau besibaigiantį „Soundcloud Meetup“. Antrą kartą pasauliniu mastu ir pirmą kartą mūsuose vykęs muzikos socialkės susitikimas buvo nors ir ne masinis, bet tikrai vaisingas. Vėlgi, prie ko prisideda Aout6, tas vyksta smagiai ir turiningai. Matėsi daug kompiuterių, kontrolerių ir kitokių muziką išgaunančių prietaisų.

Fingalick, Brolis, Ophex, Vaiper, Mark Splinter, Noythe, Nutcracker, Namų kūryba ir dar sauja mjuzikmeikerių – tikrai įvairiems stiliams prijaučiančių – kaip rezultatą perklausai pateikė gal penketą ekspromtu sukurtų darbų. Merginų tarp kūrėjų nebuvo – o gaila. Tarp gerbėjų – pora, bet jos visą laiką leido prie baro. Kaip ir vienas aktyvus melomanas, reikalavęs dubstepo ir kitaip demonstravęs fizines savo galimybes. Trečiadienis, aštuonios vakaro. Mda.

Vaiper Boyfriend Ophex Homeproduction Fingalick - Afraid of Bad People by Fingalick

Šitas patiko labiausiai!

Ketvirtadienis praleistas kine. Nemėgstu į kompiuterį ilgiau, nei serialas trunka, žiūrėti; ir negaliu atsispirti „Forum Cinemas“ akcijoms... Kai buvau turtingesnė, laisva ranka ir 18 Lt mokėdavau, o dabar vis po porą filmų vienu ypu suvalgau, jei leidžia po 6 ar 9. Ir tada prasidėjo penktadienis!

Iš pradžių – interviu ir filmavimas. Kaip žinia, kovo 4-ąją Neries pakrantes nutvieks jaunučio brito Lone garsai. Ta proga kalbėjau su juo apie „Satta“, Notingemą, Mančesterį, tolimus kraštus ir kitus dalykus – kai tik Freshas išlups iš savo telefono įrašą, tekstinis jo variantas atsiras Djscene.lt. Taip pat prisijungiau prie žavaus hipsterių-ne-hipsterių būrelio, nusifilmavusio vaizdinėje „Mondayjazz“ renginio skrajutėje. Imitavom devinto dešimtmečio Detroitą, ir labai įdomu, kokį gi tropinį ar urbanistinį foną robojudesiams parinks tas pats Freshas. Kenas devyndarbis – ir groja, ir filmuoja, ir montuoja, ir titrus uždeda. Taip, kalbu apie „Djscene geriausių“ demagogijas.

Grįžtam prie praėjusio savaitgalio. „Basscake“! Pirmus du praleidau, trečias nemeluoja. Aptikau vienišą įrašus ganantį Quazar, kuris, tiesa, į savo riebaus maišyto faršo seto (labai patiko) pabaigą jau priviliojo merginų su lankeliais ir dryželiais. Jų vis dar gausu. Nes vaikšto ne po vieną, oi ne po vieną!

Kol antrą šilumos ratą suko Splinter, kalbėjau su įvairiais žmonėm apie įvairius pasikeitimus, kurie Vilniaus laukia jau pavasarėjant. Dar krūva barų čia pat, Islandijos g-vėje – „Berlin“, „Vinchenzo“, „Mimoza“, vajiezau. Kažkas kito, matyt, bus ir su „Woo“ (gandas eina, kad muziejininkai čia jau visai pašėlo) bei „Briusly“, nes prie Rolo pareigų jau prirašyta ir „Gorky Bar“, o per Senamiestį kasdien šimtąkart nepabėgiosi – slidu. Man kažkaip ramu. Kas bus, tas. Jei ką, visada yra „Satta“.

Ten ir nuskuodžiau trumpam. „Ritmo kovos“ – na, ne tos tikrosios, kur man labai patinka, bet apie tai. Pataikiau ant nuo scenos su Gil Scott-Heron ir Jamie XX ode Niujorkui bepasišalinančio Vezhlo.

Vaiper ir Harvey Clef tuo tarpu derino įrangą – kas kompą, kas bosą. Pasirodymas tikrai buvo improvizuotas, dėl to kiek praskiestas, ilgiau, kad ir nuoširdūs, ritmai, manęs nesulaikė. Ir nors Noruišis barė, kad išėjusi atgal į „Opium“, praleisiu „Satta“ headlinerį – prancūzą ZO, pagalvojau, kad tų headlinerių esu mačiusi tiek ir tiek. Ir dar, matyt, teks.

Jeff Metal tuo tarpu boso pyragą pjaustė elektriniu pjūklu. „Opium“ pasijaučiau kaip Caspa prepartyje! Daug rankų, plaukų, figūros linkių ir aistros. Yeah, baby. Tiesa, po to svetelis kiek aprimo, bet tos dešimt minučių buvo kažkas toookio. Net prasidėjo migrenos (šią išvakarėse sukėlė „Juodoji gulbė“, ir čia ne bajeris) atoveiksmis, tad garažinio Intakz seto nusprendžiau nebelaukti. Ryte sužinojau padariusi klaidą – visi baisiai gyrė.

Šeštadienį – ir vėl tas pats. Vietų prasme. Įvadinė „IN->“ dalis – diskusijos ir gandų gromulavimas „Briusly“; tada prie d‘n‘b grįžusio Intakz pasirodymo, išties nuteikiančio ir paruošiančio, tuo pačiu gilaus ir šoklaus, pabaiga „Sattoje“; tada grįžimas į „Opium“. Supratus, kad tikrai ŠALTA. Pusė draugų čia jau pasigėrę ir įnirtingai siūlė tą patį, ir niekaip nesuprato, kad nenoriu ne todėl, kad vairuoju. Tiesiog nenoriu. Juk ne amžiams, be to, pati blaivybės niekam neperšu, tai kam man kišti savo požiūrį?

Pakas eksperimentavo tarp downtempo, funk, breaks ir kitų, jam atitarti bandė Brazdzionis. Ar kartu, ar atskirai, kažko vientiso „Briusly“ nepatyriau – gražūs kūriniai, bet labai jau paskiri. Atrodo, buvo šitas.

Apačioje tuo tarpu jau miklinosi Dirk Leyers. Iš „Sūpynių“ parsivežiau tik geriausius prisiminimus apie karšto lietaus merkiamą jo šokį už pulto su kolega, persidavusį visai naktinei festivalio miniai. Labai gerai buvo, tikrai įsimintinai ir ilgam. Ne ką prasčiau – ir šįkart. Kažkaip sofistikuočiau, gal santūriau – matyt, turėjo įtakos sienos ir lubos. Bet ne liūdnai ir ne per daug techniškai nuobodžiai, nors technikos tikrai netrūko. Techno struktūra su house nuotaika, bet turbūt per giliai kapstau su apibūdinimais.

Vėliau vyko suneštinis balius – Dirk Leyers bei „Sattos“ svečiai Dub Phizix su MC Skittles sėdo į Manto T. automobilį (nes mano peršalo), aš – taip pat, deja, už vairo. Kol svečias iš Vokietijos miegojo, britai (netgi iš Mančesterio – ir kam aš tikslinausi, palaiko jie „United“, ar „City“? Praradau karmos taškų) nerimavo. Dainavo jungle, paišė ant langų rasistinius-komplimentinius šūkius, klausinėjo apie mano šeimos istoriją (apgaulės būdu žodžiais nupiešiau visą drum‘n‘bass klano Lietuvoje struktūrą su broliais, pusbroliais, švogeriais...), mokė angliško humoro... „How do you call a man with no shins? Tony!“. Vaje vaje. Dar labai prašė kartu į Berlyną skristi, bet kai išsidavė, kad vasarą juos vėl Lietuvoje pamatysiu, o gal net ir išgirsiu, kažkaip atsisakiau. Kam skubinti įvykius?

Namo vienai važiuoti buvo labai liūdna. Mantas nedavė mago snukio! Bandžiau groti kažką iš telefono, bet vis tiek norėjosi miego, buvo slidu ir žvarbu. Na, svarbiausia, kad vis dar esu gyva. And kickin‘!

Ne paslaptis, kad dar tik antradienis, bet jau penktadienis. Labai norėjau į „Aparat“ pamatyti labiau patį klubą, nei „Simian Mobile Disco“ DJ setą. Bet gal palauksiu pigesnės progos... Tuo tarpu „Duran Duran & Duran“, arba, kaip man dažnai pasirašo, „durna, durna, durna“ (o tokia ir jaučiuosi po tokių vakarėlių) kvepia puikia proga ir ne ką prastesniais šokiais. Ir vėl „Opium“? O kas belieka?

Iki tikrojo savaitgalio jau, matyt, nebesusitiksim, todėl iš anksto rekomenduoju šeštadienį nuo ketvirtos klausyti „Mix Subo“. Papasakosiu įdomių dalykų, vėliau Loranas intervuos plokštelių monstrą Felix Dickinson, tada šis gyvai gros. Ir galiausiai taip pat atsidurs tame pačiame Islandijos gatvės rūsyje. Ne veltui opijus laikomas tikrai stipriais narkotikais.