Kaunas ant malkų
Daina Dubauskaitė 2006-09-04 00:00
Penktadienį stengiausi prastumti kuo greičiau, nes labai laukiau šeštadienio „Potiomkine“, bet iki jo teko nulakstyt labai daug. Nuo Eltono iki „Backdoors“... Uf.
Elektroninė vakaro dalis prasidėjo Terasoj, kurią apleidus šeimininkams tąvakar užgrobė baltarusiai. Žadėjo breaks, pradėjo nuo jų, o dar nepasiekus vidurnakčio jau skubėjo kaip kokią trečią ryto. Rugsėjo pirmosios proga visas centras buvo prisipildęs tik per šią ir kitas svarbias šventes išlendančių personų, neaplenkė jos ir Mokytojų namų... Taigi, be poros megztiniais apsikaišiusių vyrukų, kapojančių orą (o aš visada galvojau, kad tai – anekdotas), daugiau šokt niekas ir neišdrįso. O aš labai norėjau. Atsiminiau „Kokos“, kurie žadėjo atrakcijas ir liepė apsirengti shaggy.
Pirmame komplekso (o kaip dar pavadinti tą parduotuvių, kazino ir klubų pastatą?) aukšte vinguriavo labai jau vyriška eilė į „xxx“ vakarėlį „Helios“. Kažin, tarp ko tas „xxx“, jei, kaip minėjau, rinkosi vien tik vaikinai?
“Ring baras” alsavo “Londono” nuotaikomis, bent taip tvirtino palydovas. Nes aš esu per jauna atsiminti tai, kas prieš kokį dešimtmetį dėjosi Gedimino prospekte. Seni, bet gerai išsilaikę veidai bučiavosi ir mojavosi, o naujokės dėmesį bandė patraukti užrašais „Pabučiuok mane“ ant krūtinių. Liejosi tas pats geras geras hausas, apie kurį jau penktadienį tau svaigau. Tiesa, ne Knuckles, o tik Kunigas grojo. Užtrukau iki „If you wanna be rich, you gotta be a bitch“ – tai jau ne mano supratimui.
O kad dramenbeisas taip išpopuliarėjęs, nė nenutuokiau. Viso labo iš antro karto pavyko prisiartinti prie „Connect“ tiek, kad jau matyčiau duris. Nors... vos už jų iškart tapo erdviau. Matyt, apsaugos darbuotojai labai kruopščiai tikrino pasus – jei tokius tikrai visi turėjo. Jauna ta dramenbeiso bendruomenė, tuo pačiu ir žavi. Vaikšto sau vaikinukas, visuomenei guosdamasis savo naujų marškinėlių pagalba – „Regitra“ užkniso juodai“ – ir ką, negi ne jaunatviškai gražu?
Spėjau į patį paskutinį „Seen Quel“ kūrinį – oho, koks funky-happy-jumpy dramenbeiso orkestras! Būgnininkas apskritai vertas visų rožių iš naktinio gėlių turgelio. Rūtai gal kiek trūko mikrofono garso, nes labai jau rėkė – studijinis įrašas man skanesnis. Bendras projekto vaizdas bet kuriuo atveju tikrai Ace! – manęs nebestebino net ta nauja d‘n‘b gerbėjų minia. Noriu dar ir dažniau, be to, mielai viso to klausyčiau ir namuose.
Pagalvės penktadieninio amplua gal ir neklausyčiau. Du šalia sėdintys vaikinai rodė man klounų nosis ir rėkė „Patinka, patinka???“. Šitaip jie apipavidalino griaudintį clownstep, o aš tik purčiau galvą. Truputį per labai. Net pabėgau.
„Guns‘n‘Roses“, savo auskarų ir „našyfkės“ deriniu aiškino man Laura, sutikta prie stebėtinai rudens proga dar kartą nepabrangusio (tfu, tfu, tfu) „Gravity“ baro. „Vėpla“, aiškino man krūva kitų, pirštais baksnodami į laikrodžius. „Women Affair“ jau ilsėjosi po koncerto... Vadinasi, penktadienio naktį likau beveik be „live“, jei neskaičiuosim Seen Quel pabaigos ir Eltono Johno. Bet jis man nepagrojo „Are you ready for love“, tai nesiskaito.
O Pupa su Rubenu man kaip visada. Taip gražiai lingavo abu sustoję, net nepatikėtum, kad tuo pat metu pylė savo muziką kaip iš kulkosvaidžių. Džiaugėsi visi, ir tai, mano akimis, buvo sėkmingiausias ir triukšmingiausias "Backdoors".
Šeštadienio popietę praskaidrino "Rotterdam Ska Jazz Foundation", sugebėję į savo turo kalendorių įpint ir Vilnių. Džiazovam truputį balkaniškam ir nemokamam ska, kad ir be vokalo, bet užsigeriant čekišku alum ir knygom po 6 litus į dantis nežiūrima. Tokių progų manau, gausim palaukt dar bent iki pavasario, taigi jei tuo metu pagiriojaisi prie televizoriaus - bauskis.
O tada jau bėgau, skubėjau į tėviškę. Netgi tokia kaunietė, kaip aš, nė neįtarė, kad kažkur mistiniam Europos prospekte gali tūnot tokia fantastika. „Potiomkinas“ tikrai neatrodo kaip vienkartinė vakarėlio vieta, ir norėčiau paspaust letenas tiems, kurie ten įsiveisė.
Perlėkus geležinkelio pervažą ir neaplenkiamą pelkę fabriko prieigose, tuomet paklausius "Datarock - Fa Fa Fa" iš kaimyninių automobilių, pamačiau ir klubo iškabą. Įėjus pasitiko malkų rietuvė ir daug daug laiptų viršun. Nenusakomam aukšte pagaliau atsirado hiphopo salė, kurioje buvo ir baras, tiesa, pirmo mano vizito metu dar neveikęs, o grįžusiai po poros valandų jau negalėjęs pasiūlyt nieko. Apvalų nulį.
Aukščiau vėl šen bei ten matėsi malkos, tiesa, už stiklų paslėptos. Dar mačiau kažką įrėminto kabančio – dėl to ir padariau išvadą, kad „Potiomkinas“ – visai tikras klubas. Barbėjo hausas, tiesa, nepakankamai garsiai, tad kartais reikėdavo sustot ir pagalvot, pagal kurį ritmą linguoju – repo iš apačios ar greitesnį. Matyt, ne veltui visi šokėjai buvo taip apspitę grojikus. Šokėjai, beje, patys spalvingiausi – nežinia, gal po vasaros darbų madingajame užsienyje sugrįžusių buvo tiek daug, bet tikrai nesikartojo apdarai iš „Akropolio“ bei Laisvės alėjos parduotuvių. Baltai pavydu. O kur dar auskarai, kuriais, kyšančiais iš netikėtų kūno vietų, badėsi ant laiptų sutikti. Ir neleido praeit, kol neparagausiu jų alaus.
Įdomiausia buvo pačiam viršuje, gal ir nepelnytai tokioj mažoj salytėj, pavadintoj „Experimental“. Diskžokėjai pasislėpė už paklodės, ant kurios kiti jaunuoliai gyvai transliavo gan haliucinogeninius, bet tikrai niekur nematytus ir retai besikartojančius video. Labai gerai, kaip ir muzika – kartais pelkiškai rami, kartais taip techniškai užplėšianti, kad tekdavo bėgt laukan deguonies prisipildyt... Labai intensyvūs šokiai, tiesa, nevyko, turbūt todėl, kad visi sutelkę ausis klausėsi magijos iš už uždangos.
Nežinau tų vaikinų vardų, nežinau nė kaip atrodo (paklodė!), bet labai norėčiau susitikti dar. Kad ir toje pačioje vietoje. Nes Vilniuje tokios tikrai nėra, ir išvyka buvo verta kiekvieno kelionės atgal metu sutikto nepermatomo rūko debesies.
P.S. Šįvakar man labai liūdna, nes "Ibish" negroja minimal. Pripratimas - baisus dalykas. Gerai, kad pertrauka - tik mėnesio.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS