1-800-DAINAD : BLOGAS : Jau ruduo

Indėnų vasara, sako, ateis, ir atvirų renginių dar bus. Vilniaus terasos grasinasi veikti iki spalio. „Mondayjazz“ ketvirtadieniai atšaukti jau du kartus iš eilės, bet „Minimal Mondays“ rugsėjį tikrai kvies prisiglausti terasoje. Šiandien eisim su Moon Disco live‘u pasišildyt – tik prieš tai susirasiu pirštines...

Penktadienį, o stebukle, ir vėl buvau Kaune. Šįkart trumpai ir vienoje vietoje – „Insait“. Klubas atidarytas dar savaite anksčiau su daug noise ir industrial veidų bei vardų. Penktadienį čia kelių renginių ciklą, pavadintą aritmetiškai paprastai ir drauge gudriai – „Step Insait“ – atidarė „StepService“. Važiavom visų pirma dėl to, kad įdomu naują vietą senai pažįstamoje radijo gamykloje (kai buvau visai maža, čia dirbo mano mama) aplankyti.

Gamykla goes verslo centras! Būtent pro tokio pavadinimo iškabą teko žengti, palikti pinigų, gauti antspaudą ant riešo (atsiprašinėjant, kad senoviškai – come on, antspaudai yra jėga) ir vėl atsidurti lietuje. Tada akimis surasti internete jau apgiedotą neveikiantį fontaną ir jo baseiną, kuriame veisiami karpiai (tamsoje nesimatė) ir eiti pro dar vienas duris dešinėje diiiiidelio kiemo pusėje.

Improvizuotas baras su dietiniu meniu (arba alus, arba degtinė, na, dar sulčių rasti įmanoma), ofisinis tualetas (lipdukai „filmuojama“, „paskubėk“ ir panašiai) ir štai, pagaliau pagrindinė klubo salė. Atrodo, biuras čia veikė dar vakar – žalios sienos, pakabinamos lubos, niša su sofutėm ir staliuku. Labai ofisiniu. Paveikslas ant sienos, kuriame pažymėti tapymo metai – 2010-ieji. Fresh. Karšta ir mirga akyse, bet kadangi lauke šlapia ir tamsu, tai nėra taip blogai.

Scena aukšta, joje darbuojasi Omal ir varto dub, techno, acid, kitus raktažodžius. Per daug neįsibėgėja, nes dideliu BPM skaičiumi nepasižymi ir vakaro headlineris – Brokenchord (ar Brokenford, o gal Broken Horses? Įvairių variantų pagimdė penktadienio tamsa). Tikrai sparčiai užlipo karjeros laiptais ir to yra visiškai vertas. Nes gyvas jo pasirodymas, nors ir regimas ne pirmą kartą, nenuspėjamas, išnešantis, užmerkiantis akis ir išplečiantis ausis. Be žanrų ir ribų, nuo labai gilaus iki labai stadioninio, tiksliomis formulėmis pagrįstas garsų chaosas. TAIP! Kitas uteniškio pasirodymas Kaune – rugsėjo 17-ąją su Peter Digital Orchestra buvusioje galvos ligoninėje, iškart po to kompanija drauge su „Mondayjazz“ keliaus programos pakartoti į Rygą. Ilsėtis nėra kada.

2010-ųjų muzikos viltį keitė Larisa, kuris tikrai nėra mergina, nors taip iki pirmą kartą išvysdami galvojo 80% mano pažįstamų. Ėmėsi jis žiauriai ir kiek netikėtai, plėšydamas viltis ir nuojautas į skutelius. Skaudėjo, bet patiko. Ar tai – mazochizmas?

Apskirtai paėmus „Insait“ paliko įdomų įspūdį ir norą atvažiuoti vėl. Visgi „Step Insait“ su visais organizatorių ir atlikėjų draugais bei gerbėjais galėtų vykti ir bet kurioje kitoje vietoje. Ta prasme, todėl man sunku spręsti apie paties klubo gerumą, reikalingumą ir ilgaamžiškumą. Visgi neapsimetinėkim orakulais.

Kitą rytą antrąkart šią vasarą buvau vestuvėse, ir jos buvo gerokai oficialesnės bei gausesnės, nei Neevelinos nuotykis Užupyje prieš keletą savaičių. Belaukdama vakaro sėkmingai pratęsiau „Saulėgrąžų“ archyvo atnaujinimo darbus ir užtvindžiau RSS srautą. Dar kartą atsiprašau.

Vakaras šeštadienį prasidėjo anksti. Jau nuo ketvirtos popiet „KultFlux“ platformoje laukė Ryklys su savo viniliniais plokštelės formos pelekais. Ir su draugais, kurie masiškai padėjo uždaryti pirmąją serijos „Bangos“ dalį. Kol kas banguojančius įrašus keis šulinio gilumo muzika, šio ciklo startas – rugsėjo 24-ąją „ŠMC“. Tamsi ir teisinga alternatyva žaliai miestą ketinančiai nuspalvinti „Green Night“. Tikrai eisiu į „Šulinį“, ir dar į Zabielą. Bet iki tos žaliųjų nakties – dar mėnuo.

Grįžtant prie „Bangų“... ypač jos stiprios buvo upės pusėje šiemet iškeltoje „KultFlux“ terasoje su keturiais stalais. Tikrai. Netgi absoliučiai blaiviems asmenims žvilgsniai ir net šiek tiek skrandžiai pynėsi ne prasčiau nei kojos, po kurio laiko vėl pasiekę tvirtą žemę. Bet kai girdi „New Order“ geriausią „Ceremony“ (ar visgi „Joy Division“ tai buvo?), organizmo problemos rūpi kur kas mažiau. Ar tai – irgi mazochizmas?

Ryklį ir liNą keitė vienas Volbekų, šį – Martin Virgin, staiga didžėjų koncentracija paupyje išaugo keliskart. Kas įvyko? Turistams skirtais autobusais – atviru ir uždaru – atskriejo antrus metus iš eilės įvykusio judesio „Upeiviai“ komanda, kurią sudarė Misha, Manfredas, Benua, Andrius Alien, Pupa, Pagalve, Šapauskas... Mikliai šildėsi vidiniam vartojimui skirtais vaistais, ruporo pagalba viliojo „Bangų“ lankytojus ir po kiek laiko iškeliavo į Valakampius. Smarkiai vakarėjo, tad nesu tikra, kiek toli iš paplūdimio plaukė baidarės ir kiti vandens įrenginiai, bet baigiamasis plaukimo vakarėlis „48Ceche“ tikrai įvyko. Jau be manęs. Kažkodėl galvojau, kad tai nors ir viešai prieinama bei skelbiama, bet visgi gan uždara profesinė šventė. Reikia ir tokių, bet gal ir klystu. Buvot, šokot?

Aš tuo tarpu vijausi jau prasidėjusi ketvirtą tikrai –iausio sau serialo „Mad Men“ sezoną ir galvojau, kad per keletą mėnesių spėjau žiauriai pasiilgti Niujorko. Tuo pačiu prisiminiau, kaip su Velykiu ėjom į RJD2 koncertą, o jame tarp visų gitarų, nepilnamečių, „Blue Moon“ butelių, kosmonautų kostiumų, klyne besisukančių įrašų, semplų ir vokalų tilpo ir titulinė „Mad Men“ melodija. Čia tau ne „Giminės“.

Apie gyvenimą su „Mad Men“ pasakojau ir Norkei, bet naujausiame „370“ numeryje tilpo tik „Twin Peaks“ ir daktaras Hausas.

Dar, vis dar, klausau drum‘n‘bass. Aną kartą užsimintas Alix Perez ir jo albumas „1984“ jau išmoktas mintinai, šiandien Intakz pagalba radau ir dar vieną GERĄ.

Ta proga mokslo metus pradėsiu Kaune su „Gvazdikais raudonais“ kur, tikiuosi, daugybos lentelei pakartoti laužyto ritmo tikrai pakaks. Tiesa, mano atmintis teigia, kad mokytojus sveikindavom kardeliais, tikrai ne gvazdikais!