1-800-DAINAD : BŪTA : Sónar 2015: Diena ir naktis #2. Norėčiau būti Tiga
Sónar 2015: Diena ir naktis #2. Norėčiau būti Tiga
sonar barselona sonar festival festivalis vessel holly herndon kiasmos voices from the lake donato dozzy squarepusher nick hook zebra katz xosar red bull music academy tiga roisin murphy die antwoord a$ap rocky paranoid london powell mutado pintado tiga skrillex
Jau aišku, kad per porą dienų sugebėjau praleisti bent penkis didelio dėmesio vertus act’us, bet toks jau gyvenimas festivalyje, kai noras pamatyti senus gerus maišosi su atradimų poreikiu, o metas poilsiui ateina, kai mažiausiai to tikiesi. „Sónar“ penktadienis – diena ir naktis – buvo daug intensyvesnis už ketvirtadienį ir, netikėtai man pačiai, susidėliojo nuo susikaupimo ir atidumo reikalaujančių performansų iki gigantiškų muzikinių komiksų, kuriuos tikrai reikia išvysti bent kartą gyvenime.
Popietę pradėjau ne garsais, o žodžiais – „The Guardian“ skyriaus redaktorei Kate Hutchinson triukšmingame antrosios ir labai svarbios festivalio dallies, skirtos menui, technologijoms ir inovacijoms, „Sónar +D“ paviljone, apie save pasakojo amerikietė Holly Herndon. Ji neseniai išleido kritikų glostomą albumą „Platform“, kuris sukonstruotas iš asmeninių – mergina daug laiko buvo kitų projektų narė ir jai vis dar keista pasirašinėti tikruoju vardu – patirčių. Ir kūrybine, ir technine prasme – į kompiuterį, kuris yra jos pagrindinis instrumentas, ji siurbia visą savo internetinį gyvenimą, kurį vėliau, priklausomai nuo temos, perkelia į kūrinius.
Holly daug ir atvirai kalbėjo apie skaitmenines teises, tolimus, bet artimus santykius, įmanomus tik gero interneto ryšio pagalba ir pririšančius prie el. pašto dėžutės, lyg tai būtų tavo namai, ir kitus šiandien daugeliui aktualius, bet kol kas dažniausiai nutylimus dalykus. Kol kas tik kalbėjo, o aš jau papirkta. Neliko laiko klausimams, o ir sėdėti auditorijoje tapo prabanga – „Sónar“ appsas kišenėje priminė, kad metas išgirsti Vessel.
per panages einantis, nuogai industrinis, aiškią geresnio rytojaus viziją sukuriantis #vessel live'as. telieka džiaugtis, kad po savaitės matysiu jį @supynesfestival - ir tuo pačiu baimintis, kad nulipti po 2 kartų bus sunku... #sonar2015 #sonarbarcelona
Vessel… Paaukojau turbūt ir dalį savo ausų sveikatos, bet noktiurninė jėga mane bemat prikaustė prie scenos, kurioje bemarškinis bristolietis atlikinėjo savo keistai trikdantį, brutaliai gaivinantį, iki minimumo išrengtą tam, kad tą vaiskumo tamsoje efektą pasiektų, live’ą. Pavydžiu tiems, kas „Sūpynėse“ britą patirs pirmą kartą ir, kaip jau rašiau Instagrame, pačiai po antrojo susitaikyti su tuo, kad daugiau nebe, gali būti sunku. Išsemianti ir drauge pripildanti patirtis. Kadangi žodis „highlight“ čia gal ir netinka, tuomet Vessel – penktadienio lowlight’as. Išėjau smarkiai susimąsčiusi ir gerą pusvalandį festivalyje negalėjau rasti sau vietos – visa kita skambėjo tiesiog plokščiai.
murmeu
Kiasmos
Skirtingus elektronikos ir pop kampus patyrinėję dueto „Kiasmos“ nariai, atrodo, susijungę į vieną tūrį iš naujo atrado ir endorfininę nakties romantiką. Islandų muzika – šokanti, kelianti, supanti, tokia, kurios piko (o tų pikų tiek daug) metu norisi kažką gražų laikyti už rankos, o dar geriau – braukyti pirštais per nugarą. Rytinė – būtų nuostabu, visgi aklinai raudonoje „SónarHall teko pasitenkinti saulės spindulius gana įtikinamai įmitavusiais prožektoriais…
Nepavyko 100% „Kiasmos“ išjausti, nes, pasimokiusi iš praėjusių metų netekčių, skubėjau į „SónarComplex“, kad gaučiau vieną iš daugelio, bet visgi ribotų sėdimų vietų „Voices From The Lake“ pasirodyme. Tiesa, keliolikai minučių buvo privalu užsukti ir pas Xosar – taip, pasirinkimai „Sónar“ tokio painumo. Amerikietė tikrai moka hipnotizuoti, ir, akivaizdu, pati savo muzikoje yra paskendusi iki samanų. Ne itin dėkinga jai buvo skaisčiai mėlyna „SónarDome“ aplinka – tamsos, tamsos, šaukė ir iš garsiakalbių sklidęs techno, ir ekranus skaldę Torn Hawk vaizdai.
murmeu
Xosar
O „Voices From The Lake“… Labai mėgstu italo Donato Dozzy produkciją ir setus, manau, tai vienas esminių šiandieninio techno pasaulio atlantų. Tai, ką jis daro su draugu Neel – dar subtiliau, tarpsluoksniškiau ir mistiškiau. Iš ežero juk, ne iš kalkuliatoriaus. Visiems – beje, publika susirinko labai itališka – susėdus ir nekantriai paplojus, duetas pradėjo ir pradžia buvo tokio ilgumo, kad, manau, „Voices From The Lake“ nepažįstantiems galėjo net pabosti. Bet tokių auditorijoje buvo nedaug.
Greičiu, kuris yra augančios žolės ir krentančios žvaigždės vidurkis, kėlę viršun, puslapis po puslapio savo pasaką sekę po kokių trijų ketvirčių valandos Dozzy ir Neel galiausiai nebesutramdė publikos emocijų. Vienas po kito iš sėdimų vietų žmonės ėmė plūsti link scenos, Donato tik palaikomai pamojavo ranka, ir užsikūrė lengvai gentinis, sistemą perlaužęs vienatūris šokis. Sistemos dalis – apsaugos darbuotojai – tik šypsojosi ir telefonais filmavo visa salėje susikoncentravusį grožį. Gaila, kad nė minutės ilgiau, lygiai valandą. Bet jei reikėtų pasirinkti vieną live’ą, su kuriuo gyventi, tikrai rinkčiausi šį.
murmeu
Voices from the Lake
murmeu
Squarepusher
Linkstančiomis kojomis dar teko skuosti iki kito festivalio galo, kur jau beveik pusvalandį virino, drillino ir rakamakafilino Squarepusher. Na, nežinau, jei ir toliau tokio masto reklaminę kampaniją suks koncerto Lietuvoje organizatoriai ir į „Teatro areną“ privilios plataus profilio publiką, ji tikrai gali likti nustebusi. Bet gal tai į gera? Kosminio bitininko kauke prisidengęs „Warp“ atstovas labiausiai gręžė šiemet pasirodžiusį savo albumą, bet meistriškas, su niekuo nesupainiojamas Squarepusher efektas – pastorintas atitinkamais vaizdais – juk labai panašus, ar 2015-ieji tai, ar 2001-ieji, ar dar seniau.
murmeu
Dorian Concept Trio
Pagrindinėje dienos festivalio erdvėje pasibaigus iš beats patirčių gimusiai melancholiškai Dorian Concept pasakai ir griaudint Nick Hook ananasiniams trap’ams, privyniotiems klasikinių r&b vokalų – net Zebra Katz dviems dainoms atsirado ant scenos – beliko planuoti naktį ir ruoštis kelionei į kitus, dar didesnius, angarus. „Sónar By Night“ yra iš esmės kitokia patirtis, labiau iškeltoms rankoms, nei įtemptoms smegenims.
murmeu
Nick Hook
Pirmieji sąraše – A$AP Rocky su savo mob’u, nebūdingai festivaliui, bet pretenzingai vėlavę ir sušlavę visus šiandieninio repo fanus į nežinau, kiek dešimčių tūkstančių talpinančią „SónarClub“ erdvę. Ironiška, kad jei ketvirtadienį „Autechre“ vilgė aklina tamsa nepalikdami jokių instagramo galimybių, tai A$AP Rocky pasitiko milijono telefonų ekranų jūra. Merginos netruko sušokti vaikinams ant sprandų, ir viskas buvo labai žema bei lėta. Dabar suprantu, kodėl jie on top.
murmeu
A$AP Rocky
Suprantu ir kodėl Kalnų parke galėjo likti nepasitenkinusių nauja Róisín Murphy programa, jei mėgo senąją. Pure discotheque visu gražumu, gal ir per dažnai keičiami kostiumai – juk airei nereikia nieko maskuoti. Labai gerą įspūdį paliko pafunk’intas, dar labiau ištęstas ir primargintas „Simulation“ – bet tai jau praėjęs kūrėjos etapas.
Laukiant „Smaloje“ pamiltų „Paranoid London“ su Mutado Pintado priešakyje dar spėjau atrasti jauną Londono techno grynuolį Powell, kuris sugebėjo ir taip niekada nevėstantį Barselonos orą užvirinti iki sprogstamos temperatūros.
„Paranoid London“ gi buvo atitverti nuo publikos tvora ir oro tarpu, tad, be abejo, patirtis ir negalėjo būti tokia intymi, kaip pavasarį Vilniuje. Atrodo, tai erzino ir Mutado Pintado, kuris, pasišvaistęs mikrofonu ir jo stovu, galiausiai ėmė mums mėtyti alaus skardines, o mainais iš vieno fano gavo kasetę. Saugiai pasidėjo – gal kažkas iš to gims? Esu tikra, kad bent dalis iš pradžioje antakius kraipiusios, vėliau rūgštiniam srautui pasidavusios publikos dabar jau spėjo pasekti projektą soc. tinkluose, o pati trypiau iki tol, kol neprisiminiau, kad turiu retą progą pagaliau pamatyti „Die Antwoord“.
#dieantwoord - labiau komiksas, nei muzika, bet tokio masyvaus komikso dar nemačiau #sonar2015 #sonarbarcelona #stagedive
Komentavau įkeldama video – labiau komiksas, nei muzika. Ninja ir Yolandi, grupės yin ir yang, aišku, man nebuvo naujiena – reikėtų gyventi oloje be interneto, jei norėtum išvengti bent minimalių žinių apie šį Pietų Afrikos projektą. Gatvinė zev estetika, akyse besimainantys personažai, riebios šiknos, visom tumblr spalvom mirgantys ekranai, šokinėjimai į minią (didžiausia matyta festivalyje) – to pakanka, kad „Die Antwoord“ būtų verti visų tų titulų ir epitetų.
Bet Tiga! Tiga nunešė viską. Pirmasis karjeroje jo gyvas pasirodymas, kurio, kaip pat sakė, laukė kokį tūkstantmetį, buvo katė maiše. Svarsčiau, gal pins kažkokias naujoviškas technologijas, gal bandys nupirkti scenografija, gal prisives vokalistų ir šokėjų… Na, vokalistės buvo, trys, iš juodo vinilo, bet jos nebuvo labai judrios. O Tiga ėmė ir suplakė į nepilną valandą viską, ką per penkiolika metų yra išradęs, suprojektavęs, įdainavęs ir palaiminęs geriausio, su pora naujų kūrinių apie svarbiausius gyvenime dalykus – batus, mašinas. Gerai pas jį, kaip žinia, praktiškai viskas. Elektronikos princas (ir Prince’as) nepamiršo net „Burning Down“, ir, aišku, akinius nuo saulės pakvietė išsitraukti. Tiesa, visi šlageriai buvo naujai perkapoti (su neįvardinto kolegos scenoje pagalba) ir jokiu būdu neištęsti – tiesiog sudėlioti kaip papildomi bonusai ir be vokalo labai stipriai šėryklai. I don't need a calculator to know I want to see you later… Tikrai norėčiau dar vienos progos. Arba norėčiau būti Tiga.
Jau seniai labai norėjau gyvai pamatyti, kas per velnias iš tiesų yra Skrillex – esu peržiūrėjusi keletą interviu ir dokumentinių, ir šis vis dar net 30-mečio nesulaukęs, bet pasaulį jau užkariavęs kalifornietis visuomet atrodė kaip labai įdomus ir kūrybingas tipas. Neskaitant muzikos pasirinkimo. Perėmęs iš „Die Antwoord“ pagrindinę festivalio erdvę jaunuolis su ja susitvarkė kuo puikiausiai. Led’inis didžėjaus sostas, ant kurio nesibodėjo užsikarti jau per pirmas tris seto minutes, projektuotos ugnys, gyvi dūmai, inkliuzai iš visų jo mėgstamiausių kompiuterinių žaidimų ir labai, beprotiškai daug žemų – patirtis verta to, nors kojos jau drebėjo iš nuovargio.
i've now seen everything #skrillex #sonar2015 #sonarbarcelona
Šiandien laukia „Resident Advisor“ ir „Voices From The Lake“ paskaita apie meilę mašinoms, pagaliau ir Holly Herndon gyvai, BADBADNOTGOOD programoje netikėtai, bet tikrai sveikintinai pakeitęs débruit su ką tik išleistu nauju albumu, šimtą metų lauktas Henrik Schwarz ir dūdele ginkluotas DJ Detweiler, „Duran Duran“… Ir bent 2,5 litro vandens.
sonar.es
Gyvas feed'as: instagram.com/dubauskaite
Daugiau foto: facebook.com/dainadubauskaite
DISKOTEKOS