1-800-DAINAD : BŪTA : Kaip į pavadinimą sutalpinti ritmą, futbolą ir swag‘ą?

Neabejoju, kad didelę dalį savaitgalį regėtos minios iš namų išvarė Europos čempionatas, ir tai tikrai nieko blogo, juk vietos Vilniuje visiems per akis, ir jei kai kurie futbolistai po varžybų nusprendė paieškoti vakarėlių, nuo to visiems smagiau. „Vasaros terasoje“ štai dar varžyboms vykstant išlaikytus, rinktinius, visaip kitaip nevienadienius techno įrašus suko „Didžiųjų agregatų inžinieriai“, arba Split Pulse (tik dabar pastebėjau, kaip jaukiai jis primena Justin Bieber) ir Rook. Gaila, kad muzika buvo maždaug trečioje vietoje po sporto ir baro, o ir garso lygis, atrodo, kiekvieną vasarą tik žemėja. Gal reikia dar kartą pagalvoti apie bevieles ausines ir begarses diskotekas?

Dar pora prisėdimų šen bei ten, ir penktadienis buvo baigtas anksti vardan ilgo šeštadienio, prasidėjusio trečią popiet Lorano Vaitkaus gimtadienyje. Ir jau septintą teko būti „Vasaros terasoje“ bei džiaugtis „Satta Outside“ ir „Renegades of Bump“ iniciatyva, kuri vadinasi „Ritmo kovos“. Jau nekart apdainavau jas savo dienoraštyje, esmė ta pati – aštuoni beatmaker‘iai, ar tiesiog ritminės muzikos kompozitoriai, kaunasi, kol lieka vienas stipriausias. Šventojoje šiemet varžysis ir latviai, estai, lenkai, o šeštadienį atrinkom tris lietuvius. Na, rinko visi kartu – publika, ypatingai puikus vakaro svečias dÉbruit ir jo tolimas pusbrolis Noruišius. Visam kam vadovavę sekundantai Vaiper ir Harvey Clef, matyt, irgi turėjo savo simpatijų... O nugalėjo tas, už kurį sirgau labiausiai – įmantriai ir paslaptingai paprasčiausius semplus apvynioti sugebantis jaunuolis YouWin. Antrosios vietos laimėtojas Napo irgi buvo šaunus, tik gal per daug madingas ir per daug maivėsi. Dar anksti!

Jei dÉbruit teisėjavo nedrąsiai, tai tik dėl to, kad visą išmonę taupėsi pasirodymui, kuris netruko prasidėti iškart po „Ritmo kovų“ nugalėtojo pasveikinimo. Šįkart be muzikantų pastiprinimo, bet labai gaivališkai, pasauliškai, visaapimančiai, sodriai ir pamokančiai. Lietus vis didino laisvą šokių aikštelės plotą, tad necukriniai prancūzo gerbėjai galėjo suktis ir raitytis į valias. Man tas vientisas šlapias puikios muzikos vienetas priminė prieš lygiai dvejus metus „Vasaros terasoje“ ketvirtadienį su žaibais griežusį Brokenchord – tai buvo nepametamas įspūdis visiems laikams. Šis, rytietiškai afrikietiškai vakarietiškai mozaikiškas, bus toks pats.

„Soul Box“ su vienišu didžėjumi ir didžiąją salę užėmusiais sportininkais visiškai neįkvėpė, vos išmaniau buvo „Studio 9“. Ten gi įžanginius žodžius į „Sūpynes“ dėliojo Synthsoulsizer, Shn, Intakz ir net gyvi gyvutėliai „AVaspo“. Kosmiškai sintetinės poezijos projektas yra vertas didelio dėmesio, bet jokiu būdu ne pirmą nakties vidury savaitgalio, kai visi jau atšventė šimtą gimtadienių, nugalėjo varžybose, atrado naujų draugų ir visaip kitaip nori švęsti gyvenimą. Tad akmuo tikrai ne į atlikėjų, bet į programos sudarytojų daržą. Didžėjai irgi buvo per giliai įsikasę į įrašų krepšius, tad teko grįžti į beats žemes.

Mes į oficialią „Ritmo kovų“ dūzgę „Trip Bar“ pėsčiomis besiparkuojančiu žaliu Gedimino prospektu atėjom,, o išradingesni puspankiai atvažiavo vežimėliais. Parduotuviniais. Nuo Tauro kalno. Juos pasitiko longboardais ir „GRLA“ kepurėmis apsiginklavę – kai kurie dar visai neapsiplunksnavę, bet po festivalių vasaros, tikiu, sužydės – pernykščio „Satta Outside“ reklaminio klipo gyventojai. Ačiū „Twodicks“. Niekas nesipyko (gal tik barmenai zirzė, kad lankytojai lenda už baro, bet daugiau vietos tikrai nebuvo), prakaitas ir bytai laistė šviežiai nuteptą vidinį graffiti, Jacques Gaspard Biberkopf dar kartą įvedė į vakaro temą, o Vaiper su Harvey Clef tiesiog patupdė ant kelių. Buvo swag‘u.

Ir apskritai. Šeštadienis, manau, buvo ta naktis, kai „Trip Bar“ į Vilniaus naktinio gyvenimo istoriją galutinai įsirašė neblunkančiu rašalu. Pusės paros trukmės šokiais jau pagarsėjusi vieta prie konstitucinio teismo egzistuoja dar tik keletą mėnesių, bet tų šokių jau buvo pakankamai, daugelis nusipelniusių naktinėtojų čia jau uždėjo savo „dabro“, taip pat ne vienas didžėjus po visų kitų darbų užėjęs padovanojo nesuplanuotą ir todėl nepakartojamai gerą rytinį setą. „Trip Bar“ – taškas su nesurežisuota magija, nuoširdžia trauka ir itin sudėtingu keliu iki išėjimo. Man šeštadienį sprukti iš „Trap‘o“ (aha, jau net alternatyvūs pavadinimai galvojami) šiaip ne taip pavyko švintant, ištvermingiausius keliautojus gi sutikau jau kitą dieną, saulei kepinant, po savo balkonu. Štai tau ir Naujamiestis.

Sekmadienis? Kaip ir žadėta, sveikatingas. Ir saulėtas. Atsirinkti keturi iki negalėjimo mieli albumai – Kid Loco „A Grand Love Story“, „Primal Scream – Screamadelica“, „Metro Area – Fabric43“ ir Luciano „Tribute to The Sun“. „Foosin“ terasoje plakti kokteiliai, šmėžavo vaikai, krepšinis, „Ziliton“, futbolas, (tikėjausi gausiau, bet kas nesitiki?) keletas po šeštadienio likusių gyvų žmonių ir nesusikaupė nė vieno rūpestėlio. Jei tik pavyktų įvesti tokią tradiciją, gal ir gyvųjų daugiau upę perplauktų. Tik baisu ką planuoti sekmadieniais su tais nesibaigiančiais festivaliais.

Šiom dienom ramiai, jokių terasų, tik darbas, sportas, sveikata ir pasiruošimas „Sūpynėms“. Iki!