1-800-DAINAD : ARCHYVAS : PRAVDA : Iš širdies

Dieną iki vakarėlio praleidau svarstydama, verta važiuoti į Kauną, ar ne – įtakos turėjo penktadienio nakties fragmentai ir netikėlių aiškinimai, jog Digweedas – tik brendas, o ne kokybės garantas. “Kaip bus, taip”, - atšoviau aplinkybėms ir, lydima dar nepasirodžiusio, bet labai gero Ellen Alien “Fabric 34”, lėkiau tiesiąja link “išėjimo”.

Internetą drumstę idėjos apie tai, kad visi į “Exit” raškyti “Sobieski Uogų” netilps ir reikės po kelias valandas praleisti eilėse, nepasitvirtino – visi, kas nekantravo, sulindo gerokai prieš vidurnaktį, o mes, atvykę tiesiai per jį, maloniai įsiliejom į jau artipilnį klubą. Niekaip neatsistebiu klubo barmenų ir ypač barmenių profesionalumu – ar eilė šimto žmonių, ar jos visai nėra, visada šypsosi vienodai ir aptarnauja taip pat spėriai. Turbūt jas veikia “tūkstančiai laimingų veidų” (tikra citata iš kito renginio reklamos) šokių aikštelėje.

O kaip jiems nebūti laimingiems, kai Digweedo atsivežtas Leonas Robertsas (Matthew iš “King Unique” brolis) pasitinka piktais kaip maksimaliai minimaliais garsais ir drįsta užmesti netgi Ricardo Villalobos “Fizheuer Ziheuer”? Tiesa, šio perlo taip ir neišgirdau (matyt, tuo metu tikrinau, kiek hitų per valandą r’n’b salėje gali sumiksuoti Mamania), bet liudininkų yra. Mane asmeniškai iš Leono Robertso kolekcijos pradžiugino paskutinių savaičių atradimas, Herberto “Moving Like A Train (Smith N Hack Remix)”, tarsi pakėlęs už pakarpos ir pajudinęs, nes buvo tikrai išskirtinai nepiktas. Nebežinojau, ko geresnio galima tikėtis iš paties vakarėlio kaltininko. Bet…

Tai buvo tai, tai buvo geriausias matytas setas per pastaruosius porą metų, nesvarbu, kad aš taip sakau kas mėnesį. Tai nepriminė nei prieš dvejus metus Roskilėje užmigdęs Johnas, nei iš “Transitions” pažįstamas Digweedas. Tai buvo JOHNAS DIGWEEDAS, tebūnie tai brendas. Ir jei tik jo vardas sutraukė į “Exit” visus, jau bandžiusius išeiti į pensiją ir šiaip gerą desantą iš Vilniaus, tai tik į gera. Kritinė masė, a priori nusiteikusi gerai, technišką, stiprų, kartais brutalų, pakankamai progresyvų ir kartais šoktelėjantį iki trance ar techno plotmių, priėmė pasipuošusi viena didele šypsena ir dažnai plojimais. Santūrus ir gal kiek kuklus Johnas akivaizdžiai dirbo savo darbą ir nesileido į draugystes su publika, deja, tai jo teisė.

Kiek prieš penkias šiaip ne taip nuo pulto nukrapštytas Digweedas (o tai vienintelis akivaizdus įrodymas, kad svečiui Kaune tikrai patiko) vėl leido pasidžiaugti užvirusia minia Robertsui, o šis vėl griebėsi tamsių darbelių. Stebuklas – pastaruoju metu “Exit” vakarėliai baigdavosi griežtai 5-ą, dabar gi niekam neberūpėjo nei valandos, nei dienos, nei metai. Kažkas skaičiavo muzikinius orgazmus, kažkas sprogdino muilo burbulus, kažkas pakaitomis ropštėsi ant pakylų, kažkas reikalavo baruose jau pasibaigusio vandens, o absoliuti dauguma niekaip negalėjo nustoti kelti į viršų rankas.

Nedrąsiai vieną “metų vakarėlių” (ir čia ne aš sugalvojau) Leonas bandė pabaigti Donna Summer su trisdešimtmetį šiemet švenčiančiu “I Feel Love”, bet jis visus tik dar labiau išjudino. Po trumpos tylos, perrėžtos kauksmais ir plojimais, teko traukti dar vieną kompaktą. Ir vėl nesuklydo – DJ Rolando “Night of the Jaguar”, savyje nešantis tą diskotekinį virpulį, buvo puikiausias paskutinis taškas.

Internetas ramus. Taip, komentarai jame liejasi ir diskusijos verda, bet tik apie tai, kada buvo geriau – ar trečią, ar ketvirtą ryto. “Exit” sutikau stebėtinai daug pirmąkart ten įžengusios publikos, ir visi nykščiai rodė tik į dangų. Sutartinai!

"Meilė nugalės visus sunkumus", - dar vieno laimingai pašokusio ir diskoteką į CV įsirašiusio klubinėtojo citata. Iliustracijų, beje, neturiu, nes buvo labai tamsu - to pageidavo Johnas ir tamsa gana neprastai susiliejo su jo muzika.