Rob Smith (RSD): „Šiandien Bristolis turi stiprų identitetą, bet nebėra toks jau uždaras“ (Interviu)
Daina Dubauskaitė 2012-06-08 10:42
Ne visiems pasiseka gimti Bristolyje, laužytos aido ir rūko muzikos gimtinėje, bet ir tikrai ne visi tenykščiai savo šansą tinkamai išnaudoja. Tokios asmenybės, kaip Rob Smith, priverčia suvokti, kad apie muziką išmanai kokią pusę procento to, ką vertėtų.
Net kažkiek neįtikėtina, kad Rob, arba RSD, arba „Smith & Mighty“ dueto pusė, Mark Splinter ir „Soundboys.lt“ kvietimu atvyksta į urbanistinio paparčio žiedo festivalį „Loftas Fest“. Labiau manyčiausi jį sutikti kokioje užsienio įrašų krautuvėje ieškantį stebuklų. Nors gal visus jau atrado, nes tai sėkmingai daro štai jau beveik trisdešimt metų. Nuo reggae iki dubstep. Pabaiga dar labai toli.
Nepraleisk RSD Naujamiestyje birželio 22-ąją – jo įrašų krepšys tikrai papasakos daugiau, nei šis interviu, užfiksuotas viename iš dešimčių oro uostų, kuriuos Rob Smith teko ir dar teks aplankyti per savo karjerą. Ir paspausti ranką po seto jam bus už ką. Už Bristolį.
RSD Promo Mix - Reggae Roast Jamdown at Plan B - 19/11/11 by ReggaeRoast
Neišvengiamai kalbėsime apie tavo miestą. Kurie Bristolio muzikos istorijos etapai tau įsimintiniausi ir, tavo nuomone, turėtų būti įkvepiantys kitiems?
Vėlyvasis aštuntasis dešimtmetis ir devintojo pradžia. Tuomet punk ir reggae ėjo koja kojon ir užgimė naujų garso kombinacijų...
Man asmeniškai ypač jaudinanti yra jungle era ir ankstyvieji dubstep metai.
„Smith & Mighty“ šiemet sukanka 25-ri, taip? „Wikipedia“ rašo, kad projektas tęsiasi. Ar tai tiesa?
Na, kartu dirbti pradėjome gal 1984-ais ar 85-ais, tai labiau 27-ri. Taip, su Ray dirbam ir dabar. Ką tik „Bristol Archive Records“ išleido 1985-1990-aisias įrašytų kūrinių albumą „The Three Stripe Collection“. Be to, kartu didžėjaujam.
Buvote debiutinio vienos esminių triphop grupių singlo prodiuseriai. Iš kur atėjo tas skambesys, suvokimas, ką ir kaip daryti?
Visuomet maniau ir manau, kad Bristolio kūrėjai nejaučia baimės tiesiog imti ir maišyti garsus. Ta netikėta kombinacija ir jaudina.
Ar patinka tai, kur „Massive Attack“ yra šiandien?
„Blue Lines“ skambėjo tikrai šviežiai...
Sutiktum su teiginiu, kad Bristolis – uždaras muzikos burbulas? Tai gerai, ar miestas ir jo žmonės galėtų būti atviresni?
Sakyčiau, kad buvo. Iš esmės dėl to, kad anksčiau niekam iš šalies nebuvo įdomu, kas tame Bristolyje vyko. Šiandien miestas turi stiprų identitetą, bet nebėra toks jau uždaras.
Ar prisimeni pirmąjį sąmoningą susitikimą su muzika?
Man buvo kokie 7 ar 8. Šeimos draugų vestuvėse kažkoks vyrutis turėjo nešiojamą patefoną ir grojo 45‘us. Vienas įrašų buvo „Fleetwood Mac“ darbas „Albatross“. Ir kažkas manyje pasikeitė...
O būtent reggae?
Tai nutiko mokykloje. Futbolu nelabai domėjausi, tai trindavausi bendrajame kambaryje, kuriame vyresnės moksleivės grodavo reggae singlus.
Kaip manai, ar klimatas juodų šaknų turinčiai muzikai keičiasi drauge su socialiniu klimatu, ar muzika su socialiniais ir ekonominiais klausimais nesusijusi? Kad ir Anglijoje.
Nemanau, jei atvirai, kad jaunieji Jungtinės Karalystės melomanai galvoja apie dalykus taip, kaip tu paklausei.
Ar pats esi politiškai aktyvus?
Tiesiog stengiuosi į viską žvelgti objektyviai.
Muzika – stipriausias ginklas?
„Ginklas“ implikuoja konfliktą. Gal tiesiog tikiu, kad meilė yra raktas.
Spėju, kad stovėjai prie dubstep lopšio, tiesa? Kaip tuomet žiūrėjai ir ko tikėjaisi iš šio judėjimo?
Skambesys iškart pataikė man į širdį. Tiek dėl erdvės gylio, tiek dėl boso poveikio. O dėl judėjimo... Kartais žmonių masė nusprendžia, kurlink žanras judės, o kartais žudančiais gerąja prasme ėjimais kryptį keičia asmenybės, kūrėjai. Bet kuriuo atveju turi spręsti žmogus, o ne industrija, turi spręsti, ko jam reikia.
Kaip su muzikos komerciškėjimu? Kada tai įvyksta – gal kai stilių pradeda naudoti reklamose?
Daugelis žanrų juda panašiai – prasideda pogrindyje ir galų gale išlenda į paviršių. Matyt, tai neišvengiama. Sakyčiau, gerai, kad judėjimo pionieriai galų gale iš to gali turėti naudos. Iš to ilgo darbo, kurį dirbo negailėdami jėgų ir neskaičiuodami procentų.
Ar kaip didžėjus šiandien elgiesi taip pat, kaip karjeros pradžioje?
Dabar daug mažiau jaudinuosi, nei anksčiau. Ir nebe toks išrankus laikmenoms esu. Nepasikeitė gal tik ištikimybė dub supantiems garsams, kuriuos mėgstu groti.
Kokios tavo mėgstamiausios gyvos grupės?
Prieš penkerius metus dukra Glastonbury festivalyje nusitempė pažiūrėti „Muse“. Buvo neįtikėtinai puiku. Šiuo metu mėgstamiausi – „Submotion Orchestra“.
O didžėjai?
Shaka, Tunnidge, Kahn.
---
RSD Discogs
RSD Facebook
---
Loftas Fest
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS