1-800-DAINAD : POSĖDIS : Markas Palubenka: Muzikinis hipis fiktyviame scenos pasaulyje

Čia - jau po interviu

Ar jis yra žmogus-galvosūkis, kaip lyg ir bando teigti albumo – jau antro – pavadinimas? Nemanau. Nors daug kalbėjome apie asmenybės kultą ir žaidimą įvaizdžiais, kylančiais iš dainų idėjų, man, Markas Palubenka atrodo toks pats artimas, kaip prieš ketverius metus, kai išgirdau jo naiviai gruboką triptiką apie meilę, džiazą ir velnią. Jį kaip tik dabar prisiminiau „Spotify“ ir myliu vis taip pat.

Žinoma, nuo 2011-ųjų iki 2015-ųjų – daug pamokų, dramų, apdovanojimų, etapų ir sprendimų. Lygiai prieš metus Markas atsistojo nuo darbo stalo rimtoje kompanijoje ir išėjo kurti. Jei „Puzzleman“ dar negirdėjai gyvai, artimiausia proga – birželio 4-ąją „Vasaros terasoje“. Su orkestru. Apie jį irgi pašnekėjom. Pradžiai – naujausias atlikėjo klipas, o tada – pusvalandis parke.

Kaip... gyveni?

Šiek tiek įtemptai, bet tikiuosi, kad greitu metu pavyks pailsėti ir grįžti į normalų ritmą. Albumo įrašai pareikalavo daug jėgų, po jų sekė pauzė, kai neturėjau daug darbų, tad prisiėmiau kitų. Vėliau prisidėjo albumo išleidimo reikalai, viskas susikaupė, ir įvyko perviršis. Bet tai tik į naudą. Gal fiziškai sunkoka, bet viskas praeis.

Kaip sekasi albumui?

Sunku pasakyti. Stengiuosi negalvoti apie tai – labiau įdomu, kaip man sekasi jį pristatyti, surinkti su tuo susijusius žmones... Jei kalbi apie albumo kelią – palikau šį reikalą savo ištikimam bendražygiui, vadybininkui Anatolijui Chudobai ir jo komandai, pats per daug tuo nesirūpinu.

Gal albumas ir buvo Anatolijaus noras, ne tavo?

Noras buvo mano. Praėjusiais metais užsidegiau šia idėja, supratau, kad reikia nuveikti ką nors įspūdingo. Aš tuo gyvenau pusmetį, iš savęs išspaudžiau viską, ką tik galėjau. Su vadyba bendraujame žmogiškai, abi pusės supranta viena kitą. Žinoma, visada yra poreikis kažką veikti ir nebūti pamirštam. O mano noras yra viską daryti su mintim, laiku, vieta ir aplinkybėm, nemeluojant nei sau, nei kitiems.

Ar leidi artimiems žmonėms kištis į skambesį, kritikuoti dar nebaigtus kūrinius?

Įrašęs demo albumo variantą pasikviečiau Anatolijų, jis viską išklausė, susirašė pastabas ir man jas atsiuntė. Į kai kurias, technines, dėmesį atkreipiau. Bet iš esmės tą pusmetį buvau visiškas menininkas ir kitą nuomonę prisileisti buvo sunku, o Anatolijus ir neapeliavo į idėjinius dalykus.

Albumą įrašinėjome su „Happy Street Records“ komanda, garso režisieriais Jonu Mitašiūnu ir Mantu Tamulioniu. Jie gana organiškai tapo albumo koprodiuseriais – padėjo ir idėjine, ir technine prasmėmis.

Įdomu, ką sako profesionalūs muzikos kritikai?

Įdomu, labai įdomu. Palyginus su pirmuoju, lengvai per tris mėnesius gimusiu, albumu ir pats pradėjau daug daugiau dėmesio kreipti į muzikos industriją ir joje vykstančius procesus. Taip pat stengiuosi viską tvarkyti iki menkiausių detalių. Tai – pasąmoningas atsišaukimas į tai, ką sako kritikai. Nebūtinai muzikos. Apskritai pradėjau daugiau klausyti žmonių.

Muzikoje ar gyvenime?

Labiau muzikoje.

Ar ieškodamas pritarimo nori būti labiau užtikrintas tuo, ką darai?

Aš visada viską dariau dėl kitų žmonių. Noriu turėti savo nuomonę, bet tuo pačiu noriu, kad visiems būtų gerai, puikiai suprasdamas, kad taip niekada nebus.

Iš esmės suvokiau, kad gyvenu ne vienas, groju ne sau, o produktas skirtas nebūtinai tiems, kam norėčiau. Šį supratimą kaupiau ilgai, o prisėdęs kurti albumą tiesiog įvertinau.

Kaip mokaisi? Knygos, dirbtuvės, paskaitos?

Pats. Bendraudamas. Klausau žmonių, randu knygų, kurias jie sako, kad vertėtų skaityti, ar atlikėjų, kuriuos vertėtų paklausyti, kad suprasčiau, kaip viskas turėtų būti. Pirmasis albumas – per tam tikrą laiką sukaupti ir vėliau sujungti su mano balsu ir gitara „Ableton“ takeliai. Antrajame krapščiau įvairius, ne tik kompiuterinius, garsus, juos perdirbinėjau, ieškojau įdomesnių sprendimų.

Tikrai daug padėjo Snorre Bergerud iš „Rasabasa“, nuo kurio viskas ir prasidėjo, Vygintas Kisevičius iš „Kurak“, taip pat kiti atlikėjai.

Ką turi omenyje teigdamas, kad nuo Snorre viskas ir prasidėjo?

Jį susiradau išgirdęs, kad diplomuotas prodiuseris iš Norvegijos atvyksta į Lietuvą kartu su grupe. Parašiau laišką, susitikome, turėjau jam daug klausimų – tuomet buvau visiškai žalias. Tai buvo dar prieš pirmąjį savo EP. Planavome kartu įrašyti ir albumą, bet tai neįvyko. Būtent Snorre laikau pirmuoju rimtu savo mokytoju – iš jo sužinojau, į ką atsižvelgti, ko ieškoti. Daug filosofijos, bet daug ir technikos.

Sakai, nori, kad visiems būtų gerai. Kas tie „visi“? Kaip įsivaizduoji statistinį savo klausytoją?

Viską sukraunu į terminą „indie“. Tad ir bendroji masė, kuriai tai tinka, taip pat – akustinės, elektroninės muzikos, psichodelikos mėgėjai.

Esu įkvėptas – daug kur minėjau – Salvadoro Dali. Kai negroju ir nieko nedarau su muzika, daug domiuosi kinu, teatru. Ir pats noriu scenoje puoselėti asmenybės kultą scenoje. Man patinka, kai muzikantai tampa kažkuo kitu, nors vis tiek išlieka pačiais savimi. Salvadoras mane paskatino per muziką virsti kažkuo kitu – anksčiau būdavau toks kažkiek drovus, kažkiek energingas, kažkiek nervingas. Dabar kiekvienoje dainoje virstu tuo, kas buvo jos mintis.

Foto: Berta Bocullo

Ar tai – pridėtinė vertė, šou, ar bandymas užmaskuoti save, kaip nerving ir jautrų menininką?

Negaliu pasirinkti vieno varianto. Manau, tiesa kažkur viduryje.

Spektaklis ir jo personažai reikalauja daug papildomų jėgų, ne tik fizinių. Pačiam sau ant scenos su gitara išgyventi koncertą gal būtų lengviau?

Lengviau, bet tuomet viskas tampa viena didele gyvenimo tiesa. Tesi tuo jautriu, pergyvenančiu menininku. Aš stebėdamas ir filtruodamas tuo pačiu viską konvertuoju į fiktyvų scenos pasaulį. Ar atsakiau į klausimą?

Tarkim. Tarp eilučių irgi liko vietos! O ar komerciškai tas konvertavimas naudingas? Suprantu, kad popmuzikoje dažnai kostiumai, cirkas ir ekranai būtini, nes kitaip tiesiog nebūtų į ką žiūrėti. Ar tavo klausytojai linkę už visumą sumokėti daugiau?

Tam ir reikalingas vadybininkas arba žmogus, kuris sugebėtų tave laiku pristabdyti ir nuleisti ant žemės.

Aš pats labai dažnai tiesiog noriu ateiti, užlipti ant scenos ir viską pasakyti muzika... Tad nevengiu patarti ir kitoms muzikinio verslo sritims – kad ir viešiesiems ryšiams. Kad būtų daugiau nuoširdumo.

Papasakok apie „Puzzleman Orchestra“. Kažką būsiu praleidusi.

Sulaukėme pasiūlymo groti „LRT Opus Ore“ projekte LRT radijo studijoje. Tai, kaip tai darau aš, filmuoti būtų sudėtinga, tad projekto prodiuseriai pasiūlė pasikviesti daugiau muzikantų. Išgirdęs „daugiau“ aš užsimaniau daug! Taip scenoje atsirado dar devyni elementai – du back’ai, keturi styginiai ir trys pučiamieji.

Taip viskas ir įsivažiavo. Susitikome su aranžuotoja, kuriai papasakojau savo muzikinio laisvumo viziją, ir ji puikiai atliko savo darbą. Gal kiek sunkiau buvo viską kartu sugroti tiksliai – būtent to reikalauja tiesiogiai transliuojamo „LRT Opus Ore“ formatas. Apie tai labai daug galvojau, bet esu muzikinis hipis, man įdomu, kai styginiai – iš klasikinės scenos, background’as – iš pop, pučiamieji – iš džiazo. O aš – tiesiog aš, nuolat ieškantis.

Ar dabar visuomet pasirodai su orkestru?

Ne, yra kelios programos. Artimiausi koncertai bus be dalies pučiamųjų. Nematau tame problemos – juk gerai, kai ir aš, ir muzikantai, ir žiūrovai kaskart išgyvena kažką nauja. Nesinori matyti ir girdėti tų pačių emocijų.

Koks tavo santykis su Lietuvos muzikos scena apskritai?

Lietuvos scenoje save sunkiai matau. Jaučiu, kad jau pragyvenau grojimo visuose festivaliuose laikotarpį. Nors tuo pačiu mano požiūris nebe toks kritiškas, atviresnis. Gal todėl, kad ėmiau kreipti dėmesį į prodiusavimą – taip lengviau suprantu kitų stilių muzikantus ir jų tikslus.

Mano favoritai Lietuvos muzikoje nesikeičia jau keletą metų. Tai – „Rasabasa“, „Deeper Upper“, „Freaks on Floor“, 96WRLD, Brokenchord... Anksčiau tiesiog išjausdavau tai, ką jie daro, o dabar, kai suprantu ir techninę pusę, mėgstu dar labiau.

Kas toliau?

Nežinau. Darbas ieškoti vietos užsienyje – nelengvas, turbūt jis net ne mano. Bet ir Lietuvoje viskas filtruojasi ir grynėja. Taip pat ir festivaliai. Tie, kurie darė ne tokius gerus renginius, tai jau suprato. Tie, kurie darė gerai, daro viską dar geriau. Bent jau mano įspūdis toks.

Kur grosi šią vasarą?

Įdomus patyrimas laukia Baltarusijoje – važiuosiu į nemokamą festivalį „Freaky Summer Party“. Jis vyksta netoli Lukašenkos rezidencijos, nors yra visiškai apolitinis, netgi pacifistinis. Skirtas elektroninei muzikai. Grosiu pirmą savo gyvenime DJ setą!

Oho. Ką grosi?!

Dar nepadariau selekcijos… Reikės kažką rimto. Tai buvo organizatorių iniciatyva, man ji pasirodė labai įdomi, tad sutikau. Techniškai procesą suvokiu, nors aišku, reikės parepetuoti.

Kad jau prakalbom apie elektroniką – kaip kviestinis vokalistas dirbai su Few Nolder, buvai „Kurak“ balsas. Ar šie projektai turi ateitį?

Nepasakyčiau, kad buvau tik kviestinis vokalistas. Tiek Linas, tiek Vygis – menininkai, ir aš dalyvavau jų vizijos kūrime. Ypač Vygis, prijungęs mane ir kitus, skatino kuo labiau įsitraukti, suteikti savų spalvų. Manau, tai įvyko. Nežinau, kokia „Kurak“ ateitis – reikėtų klausti autoriaus.

Few Nolder atveju jis tiesiog remiksavo „Kurak“ ir mano kūrinį, tuomet pasakė, kad jam groti, o man – dainuoti, tikrai gera idėja. Aš irgi taip maniau, tad paruošėm programą, įvyko keli koncertai. O dabar jis susikoncentravęs į darbą su užsieniu, tad mūsų bendradarbiavime – pauzė. Man dirbti su juo labai patiko – Linas ieško harmonijų, randa įkvėpimo gyvenime, tai aukščiau už stilių apibrėžimus.

Markas Palubenka ir The Puzzleman Orchestra LIVE 06.04, Vasaros terasa

Markas Palubenka @ Facebook