1-800-DAINAD : BŪTA : Parke prasidėjo, kieme baigėsi. Kas?

Ketvirtadienį namo padoriu laiku grįžti neleido net trys atviro oro pasiūlymai, ir būtent todėl savaitgalis išsitęsė iki keturių vakarų mieste. Prabanga, bet juk jos laukėm šešis šaltus mėnesius.

„Vasaros terasa“, sunku patikėti, veikia jau 8-us metus. Niekas per daug nepasikeitė (kol kas – dar pernai buvo skelbta apie Mokytojų namų kiemelio renovacijos projektą, matyt, jo įgyvendinimo teks palaukti). Eilė prie baro – liga, darbuotojai – už baro jau patyrę, kieme – nebūtinai. Garsas – žiūrint, kur stovėsi. Programa – ankstyva, nes kaimynai niekur neišsikraustė. Planas vasarai irgi nepasikeitęs – pirmadienį pradėti su „Minimal Mondays“, tęsti su didžėjais, savaitgaliui artėjant gyvai koncertuoti, sekmadienį blusturgauti.

Sakyčiau, simboliška, kad pirmasis „Vasaros terasos“ scenoje šiemet pasirodė Benas Aleksandravičius, arba ba. Jis ir instrumentinė palyda, projektui suteikianti indie’iškumo. Nors, tiesą sakant, pats iš savęs Benas yra pakankamai jaunas ir šviežias. Man ba. per daug gal tik etikečių ir skambių žodžių (ne dainų tekstuose), bet kiekvienas kelias į viršūnę yra teisingas, jei tik atlikėjui jis priimtinas. Haipas sukeltas – tiek vaizdo klipu, tiek 5 kūrinių minialbumu (nors tik 5, bet pakankamai skirtingų nuo veiksmo iki melancholijos), vasaros turas planuojamas, kas toliau?

„Kamanių šilelis“ dūzgė itin jaukiai, lyg būtų kambaryje, o ne lubų neribojamoje koncertų erdvėje, tad pamaniau, kad pats metas ieškoti kitų nuotykių. „Loftas Fest“ preparty dar tik bėgėjosi Zhill pagalba – nestabtelėjusi kopiau į kalną ir po pusvalandžio jau žvalgiausi VU botanikos sode.

Čia antrą pikniką (pirmasis buvo pernai rugsėjį, tiesa) surengė baras „Marsas“, protingai apskaičiavęs, kad parke sutalpins maždaug 100 kartų daugiau žmonių, nei ant Trakų gatvės šaligatvio, kur balso kelti apskritai negalima. Parke gi galima viskas – gulėti, voliotis, dainuoti, garsiai klausyti rolingstaunų, ganyti šunis ir vaikus, vėdinti dviračius, galvas, networkinti. Kažkas tarp „Satta Outside“ ir „Login“. Juokauju, bet tikrai buvo labai labai draugiška. Pažiūrėkit į nuotraukas – šypsenos kaip užsakytos, nors eilė prie alaus ir burgerių priminė anakondą. Girdėjau klausimų ir vilčių į tai, kad „Marsas“ piknikaus kiekvieną savaitę, bet nemanau, kad reikia – turbūt po trečio karto viskas taptų pareiga ir organizatoriams, ir dalyviams.

Darbo dienai pakaks. Penktadienis gi siūlė tiek daug, kad nusprendžiau nesiplėšyti ir užsukau tik į arčiausiai namų buvusį „Dizaino savaitgalį“. Tiksliau, į oficialų fizinės „Vinylshop.lt“ buveinės Ševčenkos loftų kiemuose atidarymą. Per langą it šventikas prašalaičius klausytojus laimino Sleeper (vėliau ir daug kitų), tiesa, kilus audros pavojui buvo įsuktas į plėvelę. Viduje tapo intymiai karšta – bet taip tik iki dešimtos, tada – policija, rūsys, afteris. O šiaip plokštelių paglostyti ir ausinių pasimatuoti gali užeiti kasdien, vinilistai draugiški.

Šeštadienis – rekordinis. Ir nueitų kilometrų prasme (13...), ir aplankytų objektų. Į blogo turinį gal ir neįeina dvi galerijos bei filmas, bet knygynas telpa net labai. Todėl, kad jame vyko koncertas. Keista? „Keista“. Taip dėvėtų, neišpirktų ir dar bala žino kokių knygų namai Raugyklos gatvėje ir vadinasi. Vieną kartą ten pirkau leidinį apie kosmonautus, dar kažkada – receptų knygą. O šeštadienį klausiau (ir pro knygų plyšius stebėjau) vis dar jaunos, nors jau kadaise debiutavusios grupės „Without Letters“.

Sudėjus bendro dienos gerumo, kreeizi vietos, spalvingai pozityvios publikos ir netikėtumo (apie koncertą sužinojau likus kelioms valandoms) faktorius, „Without Letters“ koncertas, be abejo, buvo savaitgalio puošmena. Psichodeliškai rokinis, elektroniškai papildytas, skardžiai tvirtas, jaunas, bet subrendęs. Kaip sufleruoja grupės pavadinimas, be žodžių. Tik vienas koveris su jais. Knygas žmonės irgi pirko. Sakė, čia ne pirmas koncertas knygyne, bet šis ambicingiausias.

„Švytėjimų“ gi laukiau seniai, ir vilčių dėjau daug, ir „Sha: Tri: Ah“ man kažkokie morališkai artimi, bet „Gluck“ naktį užsibūti neteko. Pasitiko darbo dienoms pleilistus tobulai dėliojantis, bet po vidurnakčio per liūdnas Rugiagialia. „Minimal.lt“ atradimas Fume gi labiau tiktų kokioje „chill“ scenoje – suprantu, ne fankihauzo (cituoju save, ar gali būti žemiau?) čia renginys buvo, bet juoda irgi turi daug atspalvių. Palmistry nebeišlaukiau! Pati kalta.

Užtat išlaukiau Leon Somov seto „Opium“. Few Nolder buvo gal kiek per daug mano supratimui išsiblaškęs ir šokinėjo nuo semplo prie semplo, nuo vokalo prie vokalo, lyg ruoštų geriausių hitų albumą, Leonas gi smogė iškart taip stipriai, kad gražiausios merginos iš šokių aikštelės pasitraukė arčiau baro. Bet netrukus grįžo, nes melodijos ir talento nepaslėpsi. Pats laikas būtų Leonui pratęsti solinę diskografiją, jei tik liks jėgų po Jazzu, Jurgos ir kitų dainingų moterų!

Sekmadienis. Pagaliau, o gal vis dar, ir galėtų tęstis savaitę. Būsimieji „Surf Through Rock Country“ stovyklautojai, liepą užsuksiantys festivalį „STRCamp“, paskiausią poilsio dieną paskyrė lėšų kaupimui. „Yard Sale“ Užupio pakraštyje (Vilniaus mastais – jau geografinė egzotika) buvo limonado, knygų, burgerių, šunų, dviračių – aha, beveik taip gaivu, kaip „Marso“ piknike, ir pusiau slapta, kaip „Without Letters“ knygyne. Muzika buvo garsi. Vakaras atėjo kartu su debesimis, pačiu laiku.